Skip to content

Iš kelionių grįžtame kitokie

Sigita TELYČĖNAITĖ

Pasaulio pažinimas aistringai veda ir vilioja mus į tolimas šalis, į nepatirtų įspūdžių ir neregėto kraštovaizdžio grožį ir, neleisdamas apsunkti keliautojo dvasiai, parodo kitų tautų gyvenimo gelmes bei tradicijų patrauklumą. Linkmeniškis Sigitas MACKONIS daugeliui skaitytojų – gerai pažįstamas kraštietis, gebantis nuoširdžiai ir vaizdingai perteikti savo kelionių nuotaikas. 

Šiandieną pašnekovas dalinasi dar vienos piligriminės išvykos įspūdžiais, privertusios net sudvejoti keliautoją savo ištikimybe mylimai Indijai. Bet apie viską išsamiau…

„Turininga kelionė praplėtė akiratį. Peizažai ir spalvų sodruma dovanojo nuostabias patirtis – sako Sigitas, pasakodamas apie romantiškąją Portugaliją, skalaujamą Atlanto vandenyno (pakrantės ilgis – 1793 km).

Mūsų grupė, kurią sudarė 20 žmonių, iš Vilniaus skridome į Lisaboną, o tada visa pažintinė-piligriminė kelionė tęsėsi palei vandenyno pakrantę. Tradiciškai keliavome per istorinės vietovės vienuolynus ir kitus lankytinus, turisto akiai patrauklius to regiono objektus. 

Portugalija tikrai keliautojus žavi nepaprastu kraštovaizdžiu ir pojūčių įvairove. Peizažas gali visiškai pasikeisti per kelias akimirkas. Iš aukštai esančių šiaurinių ganyklų iki banguotų pietinių lygumų galima nukeliauti per 24 val. 

Šalis užima šeštadalį Pirėnų pusiasalio. Čia gyvena daugiau nei 10 mln. gyventojų. Portugalijai priklauso dvi salos: Madeira ir Azorai (beje, iš Azorų salyno pas mus kasmet rudenį ateina šilta oro masė, vadinama „bobų vasara“). Šalies sienos nesikeitė net 800 metų. Portugalai kalba savo kalba, laikosi unikalių kultūros tradicijų ir didžiuojasi būdami nepriklausomi nuo kaimyninės Ispanijos. Ne itin didelėje valstybėje esantys regionai – labai skirtingi. Šiaurinėje dalyje esančios kaimiškos vietovės, metams bėgant, beveik nesikeitė. Pietinė Portugalijos dalis labiau mylima turistų dėl smėlėtų paplūdimių ir visada vyraujančio šilto klimato. 

Šalyje auginami grynaveisliai žirgai, koridos buliai, gaminamas visame pasaulyje žinomas portveinas. 

Portugalijoje – 95 proc. vietinių gyventojų ir tik 5 proc. atvykėlių.

Portugalai niekur neskuba, daug šypsosi. Daug saulės, vaisių, visus metus lepina maloni šiltuma. Ji mažai kalba angliškai. Mums, lietuviams, reikia mokytis tokio ramaus laiko. Aktyvus gyvenimas daugelyje vietovių prasideda apie 16 val. Kavinukėse ir užeigose užsakymo laukti gali tekti iki poros valandų. Rinkoje dominuoja vietinė produkcija. Tradicinė virtuvė neįsivaizduojama be plataus jūros gėrybių asortimento, šviežių daržovių, aromatingų vynų. 

Įdomu tai, kad visoje šalyje dirba vienas vaistinių tinklas, yra Lidl prekybos centras ir McDonald restoranas. Jei Lietuvoje daugiausia esame krepšinio aistruoliai, tai Portugalijoje viešpatauja futbolas. 

Keliauju ne pirmi metai, bet pojūtis, atsidūrus ant Atlanto vandenyno kranto – nenusakomas savo įspūdžiais. Beribiai toliai ir juntama vandenyno jėga stipriai veikia kiekvieno atvykėlio dvasią. Kitoje pusėje – tolimoji Amerika. 

Vienas iš piligriminės kelionės tikslų – Fatima miestelis vidurio Portugalijoje, vadinamas Marijos šventąja žeme. 

 Pasakojama, kad 1917 m. gegužės 13 d. nuošalioje Fatimos vietovėje trims vaikams, piemenėliams, pasirodė Švenčiausioji Mergelė Marija. Liucijai buvo dešimt metų, Pranciškui – devyneri, Hiacintai – tik septyneri. Vaikai ganė avis ir paskubomis kalbėdami Rožinį, slėpėsi nuo lietaus. Apie vidurdienį išvydo akinančią šviesą. Iš pradžių vaikai pamanė, kad tai žaibas. Tačiau šviesa negeso ir pasirodė moteris spindinčiais baltais drabužiais su Rožiniu rankoje.

Iš pradžių vaikų pasakojimais beveik niekas netikėjo. Liucijos mama, nenorėdama nemalonumų, griežtai draudė dukteriai kalbėti apie regėjimus, vertė prisipažinti melavus. Vaikams teko iškęsti areštą bei tardymus, tačiau jų atkaklumas buvo nepalaužiamas.

Susitikimai su Marija vyko kiekvieną mėnesį – iki spalio 13 d. Į paskutinį susitikimą buvo atvykę beveik 70 tūkst. maldininkų, kuriems neteko regėti Dievo Motinos, tačiau jie galėjo stebėti neįtikėtiną gamtos reiškinį – saulės šviesos ir padėties viražus danguje. Tą dieną Marija vaikams pasakė, kad ji yra Šventojo Rožinio karalienė ir prašė Fatimoje jos garbei pastatyti koplyčią, tai ir buvo vėliau padaryta.

Dabar šioje vietoje pastatytoje šventovėje kasmet apsilanko daugiau nei 3 milijonai piligrimų. Kas šiandien kviečia žmonių minias leistis Fatimos link? Kokia žinia išlieka aktuali po tiek metų? Tikinčiuosius ragina atgailauti, melstis už Bažnyčią, už kunigų šventumą, už nuodėmėje gyvenančių žmonių atsivertimą, už taiką pasaulyje.

Mūsų grupė Fatimos Švč. Mergelės Marijos šventovėje dalyvavo Mišių aukoje, visi turėjome savas intencijas, prašymus. Daugeliui keliautojų tos akimirkos paliko itin gilų ir neužmirštamą įpūdį.

Pasibaigus kelionei, suprantu, kad neužmirštamas Portugalijos žavesys – pilys, vienuolynai, vandenynas, augmenija ir žmonės palieka gražiausius prisiminimus. Galingai įkvepia visa architektūra ir saugojami paveldo objektai. Laiko atkarpą net svarsčiau, ar Portugalijos charizma nenustelbia mano mylimos Indijos spalvų ir kvapų pasaulio? Visgi, ištikimai pasilieku prie Indijos, nenugalimos savo tyra dvasia ir Motinos Teresės palikimu, o Portugalija prisiminimuose lieka savotiška palaimos oaze. 

Patikėkite, kiekvienoje tokioje kelionėje mes tęsiame savęs pažinimą – netikėtais mažais atradimais, suvokimo gelme, per visą Dievo kūriniją ieškodami prasmių ir atsakymų į mus lydinčius amžinus klausimus. Apsistodami jau slėpiniuose. O iš kelionių grįždami tyresni ir šviesesni į kasdienybės darbus, stipresni, kupini Tikėjimo, Vilties ir Meilės. Keliaukime!“, – ragina Sigitas MACKONIS, jau ateinantį rudenį išvykstantis į 5 kelionę po Indiją. 

Autorė dėkoja už dialogą. 

Nuotraukos iš asmeninio S. Mackonio albumo. 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje