Nuostabi Dysna sodų žydėjime! Virš senų, laiko raukšlėmis nuvagotų sodybų, šviečia beribė žydruma ir girdisi grįžusių paukščių giesmė. Tame nesvietiškame gamtos grožyje, su nenusakoma dangaus šviesa, galutinai pavergiama atvykėlio širdis, keičiasi net mąstymas. Čia – gatvinis paribio kaimas, garsaus kraštiečio Augustino Voldemaro gimtinė, protėvių likimų dalis. Negailestingas istorijos ratas ne kartą traiškė šio krašto žmonių būtį, palikdamas tik lygų lauką. Dysniškiai nepasidavė laiko negandoms, kantriai, tikėdami Dievu ir savimi kilo į kovas už išgyvenimą, aukojo viską, kūrė ateitį būsimoms kartoms. Istorijos tyrinėtojai svarsto, kad 2025-ieji Dysnos kraštui galėtų tapti ypatingais – 500-aisiais dvaravietės (o kartu ir kaimo) vardo minėjimo metais. 

Ieškodami Dysnos dvaro ženklų, su krašto istorijos rinkimo entuziastais Aldonu LAURUTĖNU ir Alfonsu KRASAUSKU apie „gimtinės magnetą“ vieningai sutariame, kad jis – galinga širdies kalba, kurios nusakymui itin sunku rasti tinkamus žodžius. Gal gimtinė šaukia per genetinę atmintį, kurioje surašyti visi mūsų protėvių likimai, įvairios patirtys bei išgyvenimai. O Dysnos dvaras išnyko laike ir tik likusios rankų darbo plytos, ariamuose žemės plotuose randamos pavienės istorinės liekanos bei žaliuojančios šimtametės liepos byloja apie Dysnoje šurmuliavusį kitokį gyvenimo etapą, o archyvuose saugomi rašytiniai šaltiniai liudija dvaro egzistavimą. Užaugusioms dysniškių kartoms įdomu ir patrauklu pažinti gimtinę, o ypač tą, laiko paslėptą bei ištrintą jos dalį. 

Kraštiečio Aldono Laurutėno motina Genovaitė rašė savotišką Dysnos kaimo kroniką, kurioje išliko čia gyvenusių žmonių pagrindiniai duomenys, jų šeimų sudėtis. Dabar sūnus tęsia motinos pradėtą darbą, mėgindamas kuo plačiau atversti pamirštos šio krašto istorijos puslapius. Aldonas kruopščiai ieško visos užsislėpusios informacijos, galinčios įteisinti svarsenį Dysnos kaimo paveikslą laike.

Kraštietis sako, kad pasak istoriko Antano Kulakausko, didesnė dalis rytų Lietuvos dvaraviečių dokumentacijos „glaudžiasi“ kaimyninės Baltarusijos teritorijoje, todėl sunku numatyti tolimesnį archyvinės medžiagos likimą. Visgi, vertėtų mąstyti apie Dysnos dvaravietės ar vietovės (įvertinant istorikų sprendimus) vardo įamžinimą, kuris taptų palikimu ateinančioms palikuonių kartoms. 

Pasak šaltinių ir randamų istorinių liekanų, buvusi Dysnos dvaro teritorija yra kito, krašto istorija aistringai besidominčio dysniškio Alfonso Krasausko žemėse. Pašnekovas, po daugelio metų aktyvaus gyvenimo sostinėje, dabar visas jėgas ir kūrybinį potencialą nukreipė į gimtosios sodybos erdves. Čia, gimtoje Dysnoje kažkada išbraidęs visas vaikystės pievas, dabar vėl atranda naują gyvenimo prasmę ir save. 

„Žiemos vakarais, kada užsikuriu pečiuke ugnį, klausausi tėvų namų ramybės ir net nesuprantu, kad šitiek dešimtmečių galėjo būti kitaip, galėjo tekėti mano gyvenimas be šitų namų ir tik čia jaučiamos pilnatvės, – sakė Alfonsas, rodydamas motinos Adelės siuvinėtą, jo išsaugotą kilimą ant sienos, seną šeimos laikrodį ir šūsnis senovinių nuotraukų. Čia jo gimtinė Dysna, čia gyveno tėvai: Pranciškus ir Adelė Krasauskai. 

Praėjusią vasarą Navikų seniūnaitijos tinklalapyje buvo viešinama informacija, žadinanti dvarų kultūros tyrinėtojų žingeidumą. Skelbiama, kad: „Dysnoje gyvenančio Alfonso Krasausko sodyba yra buvusioje Dysnos dvaro teritorijoje. Praeities ženklų Alfonsas randa dirbdamas žemę ir dabar – dažniausiai koklių fragmentuose. Viename iš fragmentų – lelija su žiedais iš abiejų pusių, o tai gali būti sąsaja su Pacų herbu, kuriame taip pat du lelijos žiedai, išdėstyti veidrodiniu principu.

Taip pat Alfonsas rado antspaudą, kuriame užrašyta – Kazimierz Smigiaski. Įdomu, kas jis – ar čia gyveno, o gal buvo prašalaitis, koks buvo jo statusas, kodėl pametė antspaudą? 

Buvusio dvaro sodybą primena ir išlikęs tvenkinys, kaip senoliai teigė – tikriausiai prausykla. Informacija renkama mažomis detalėmis, dėliojama iš atskirų fragmentų. 

Kaip teigia pašnekovai Alfonsas ir Aldonas, praeities ženklų paieška tik prasideda! 

Oficialiuose šaltiniuose manoma, kad Dysnos dvaras priklausė didikams Pacams. 1690 m. Feliksas Jonas Pacas dvarą įkeitė Vilniaus benediktinių vienuolynui, kuris dvarą valdė iki 1841 m. Vėliau, konfiskavus bažnyčių valdas, dvaras buvo suvalstybintas. Negandos lėmė, kad jokie pastatai neišliko“ – skelbiama informacija seniūnaitijos tinklalapyje. 

Suprantama, kad daugiausia žinių apie Dysnos dvarą talpina Baltarusijos archyvuose saugoma dvaro kronika, kurios detalios studijos gali prikelti Dysnos krašto gyvenimą iš pagrindų. Bet ar istorija dar suteiks galimybes svariai užpildyti informacijos spragas, sujungti žinių grandinę į vientisą jungtį – lieka laiko klausimas.

Tęsinys – kituose laikraščio numeriuose.

Autorė dėkoja už dialogą.

Autorės nuotr.