Graži Dysna visais metų laikais. Sodybos išsidėsčiusios pakankamai oriai, tolėliau viena nuo kitos. Kaimynas regi kaimyną, bet „nesistumdo šonais“ ir gražiose erdvėse vyrauja tarpusavio darna. Kaip ir daugelis mūsų kaimų, Dysna atgyja su grįžtančiais pavasario paukščiais ir gimtinę lankančiais kraštiečiais, be kurių veiklos neįsivaizduojama šio krašto dabartis. 

Nors abu pasauliniai karai stipriai niokojo Rytų Lietuvą, vietiniams užteko valios ir jėgų atstatyti sudegintus gimtuosius sodžius ir toliau kurti gražesnį gyvenimą.

Vietovės istorinės šaknys slypi daug giliau. Ignalinos krašto istorijos tyrinėtojas Romutis Matkevičius (Matusa), remdamasis archyvuose saugojama informacija, teigia, kad Dysna tai – visų pirma buvęs Dysnos dvaras, minimas LMAB rankraščių archyve. Tai 1514 m. Žygimanto Senojo privilegija Švenčionių bažnyčiai, kuomet jai buvo užrašyta dešimtinė iš Dysnos valsčiaus. Pasak tyrinėtojo, išvada paprasta: tais metais Dysna jau buvo karališkasis dvaras ir priklausė Vilniaus tijūnijai. 

Dysnos dvaras minimas 1516 m. Lietuvos Metrikos 9-ojoje užrašymų knygoje. LDK DK privilegijos, kuriomis, dalis Dysnos dvaro atiteko kilmingiesiems, rašytiniuose šaltinuose neišliko.

Pirmoji tikra žinia apie privatų Dysnos dvarą yra LM 19-oje teismų knygoje – 1546 m. rugpjūčio 6 d. Jono Chršonovičiaus (Ktikštėniškio) susitarimas su Sčastnu Kelvičiumi dėl Dysnos dvaro Tverečiaus palivarko pirkimo. 

Lietuvos Metrikos 46-tojoje teismų knygoje įrašyta 1564 m. sutartis, kurioje Darsūniškio seniūnas Martynas Chršonovičius (Krikštėniškis) užrašė savo žmonai Rainai Valavičiūtei Komarovą, Strūną, Erzvėtą ir 1600 kapų grašių iš Dysnos dvaro su Tverečiaus miesteliu ir Astravo (Astraviškių) palivarku. Vėliau Dysnos dvaras neilgam atitenka Jono Chršonovičiaus dukrai Hanai (Onai) ir jos vyrui Vitiekui Ščorsui.

Remiantis istorijos šaltiniais teigiama, kad iki 1692 m. Dysnos dvaras priklausė Pacams. 1690 m. LDK Vilniaus vaivadijos padūmės rejestre nurodoma – Dysnos, Dietkauščiznos ir Astraviškių dvarai priklausė Vilniaus benediktinėms. Galutinis perdavimo dokumentas surašytas 1692 m. liepos 14 d. Daugėliškyje seniūno Felikso Paco.

Caro įsaku 1842 m. sausio 6 d. stačiatikių ir katalikų parapijų bei vienuolynų dvarai (palivarkai) buvo suvalstybinti. Dysnos Vilniaus benediktinių vienuolyno dvaras tapo valstybiniu (iždiniu) dvaru. 1843 m. įvesta valstiečių savivalda. Dysnos dvaras su palivarkais ir Erzvėto palivarko kaimai priskiriami Tverečiaus kaimo bendruomenei (seniūnijai). Visi dvaro palivarkai su žeme, ežerais, karčemomis ir bravorais – nuomojami.

Vilniaus valstybinė turto palata nuo 1848 m. sausio 1 d. 6-eriems metams paskelbė Dysnos dvaro arendą. Per tuos metus Dysnos dvarą nuomojo Čechovičiai, Sventoreckiai, A. Kosinskis.

1848–1852 m. laikinieji inventoriai pakeisti liustracijomis. 1847 m. vyriausybė priėmė sprendimą vietoj palivarkų steigti fermas. Dysnos dvare šis darbas baigtas 1851 m. Sudaryti geometriniai planai ir išmatuotos ūkininkų žemės. Pasak istorikų, tokia reforma itin palanki valstiečiams, nes sutvarkyta žemės apskaita, kaimai gavo kažkiek papildomos žemės. Valstiečiai tapo činšininkais. Dysnos valstybinio dvaro Dysnos ferma turėjo 384 dešimtines. Visas dvaro plotas – 14 995 dešimtinės. 

Dvaro gyvavimo pabaiga įvardijama 1861 m., kada panaikinama baudžiava ir dvaro palivakų žemėse pradėtas valstiečių apgyvendinimas.

Žvelgiant per laiko prizmę, dabartinis paribio kraštas turėjo įdomų socialinį ir kultūrinį gyvenimą, apie kurį mažai byloja archyvuose saugoma medžiaga. Brendant laukais su dysnyškiais Alfonsu ir Aldonu per numatomą dvaro vietovę, vartant nekasdienius radinius arimuose ir kitose atokesnėse vietose, supranti, kiek daug mes nežinome praeities istorijos faktų, kaip paviršutiniškai pažįstame savo šaknis. Žiauri tautos istorija apkarpė giminių medžius, supaprastino giluminį protėvių žinojimą, nutraukė tradicijų jutimus. 

Tęsinys apie gyvenusią Dysnos kaimo bendruomenę – kituose laikraščio numeriuose.

Autorės nuotr.