Iš chemijos žinome, kad geležis (Fe) Žemėje yra ketvirtas cheminis elementas po deguonies, silicio ir aliuminio, o tarp metalų – antras po aliuminio. Žmogus geležį pirmą kartą panaudojo prieš beveik 4 tūkst. metų, žmonija ilgą laiką gyveno vadinamame „geležies amžiuje“. Pasaulyje išgaunama daugiau nei 1,7 milijardai tonų geležies rūdos ir išlydoma daugiau nei 1 milijardas tonų ketaus bei plieno. Jo sudėtyje anglis neturi viršyti 2,06 proc. Pirmoje vietoje pagal gamybą ir suvartojimą yra Kinija – daugiau nei pusė pasaulinės gamybos apimties. Gal kinai taip išplėtojo ketaus ir plieno gamybą nuo Mao Dzedongo laikų, kai buvo duotas nurodymas kiekvienai kinų šeima turėti lydimo metalo mini krosneles. Lietuviai kadaise taipogi gebėjo geležį išgauti iš balų rūdos, ją lydydami medžio anglimis. Mūsų šalis turi nemažai aukštos kokybės geležies rūdos, deja, gana giliai slūgstančios po žeme Varėnos r. 

Geležis – svarbus mikroelementas gyviems organizmams, itin gyvūnijai, kur kraujo eritrocituose esančiam hemoglobinui geležis būtina. Suaugusio žmogaus organizme geležies atsargos siekia nuo 2,5 iki 4 g, o paros poreikis: vyrams 10 mg, o moterims – iki 15 mg. Daugiausia geležies gauname iš gyvulinės kilmės produktų, nors kai kuriuose augalinės kilmės produktuose jos kiekiai yra pakankami, bet labai žemas įsisavinimo lygis – vos iki 7,5 proc., o iš gyvulinės kilmės produktų įsisavinama iki 31 proc. esamos geležies.

O dabar apie geležies deginimą. Kai visai planetai gresia perkaitimas dėl didelių organinio kuro deginimo CO2 emisijų, ieškoma alternatyvių energijos šaltinių. Daugiausia pastangų dedama į saulės ir vėjo jėgainių plėtrą, vėl po truputį grįžtama prie atominės, tiksliau, branduolinės energetikos, itin prie mini branduolinių reaktorių plėtros. Mane labai sudomino geležies panaudojimas šiluminės energijos gamybai kai kuriose pramonės šakose. Nyderlandų Eindhoveno universiteto mokslininkai vienai alaus gamyklai pasiūlė šiluminės energijos gauti deginant geležį. Degdami geležies milteliai (pudra) išskiria daug šilumos, kuri panaudojama atskiriems alaus gamybos technologiniams procesams. Kas svarbiausia – iš sudegusios geležies lieka geležies oksidas, t. y. rūdys, o jas redukavus vandeniliu, vėl gaunama gryna geležis, kurią galima vėl deginti. Ir taip kartoti begalę kartų, neišmetant nė trupučio CO2 į aplinką. 

Nuo ko priklausytų šio metodo tolimesnės perspektyvos? Geležies kuras yra kompaktiškas, švarus, sąlyginai nebrangus, atsinaujinantis. Bet ar ne prabanga deginti pačią geležį? Kas stebi naujausias technologijas, itin statybų sektoriuje, pastebi, kad geležis palaipsniui užleidžia vietą naujoms, pažangesnėms medžiagoms, kurios yra ženkliai lengvesnės, kartais net tvirtesnės nei plienas, ilgaamžės. Geležies gaminiai sunkūs, linkę korozijai (rūdyti), tad reikia juos legiruoti kitais brangiais metalais, tokiais, kaip chromas ar nikelis. Be to, jau gyvename nebe geležies epochoje.

Labai svarbus momentas yra atpiginti vandenilio gavimo kaštus, kol kas jis ir yra pagrindinis stabdis naudoti geležį kaip šiluminės energijos šaltinį. Manau, ta problema spręsis sparčiau, kai bus labiau išplėtotas saulės, vėjo jėgainių tinklas, kur perteklinė energija bus ne tik kaupiama kuriamuose įvairiuose kaupikliuose, bet ir tiesiog panaudojama vandenilio gamybai. 

Matome kad pasaulyje yra daugybė būdų gaminti švarias, tvarias įvairias energijos rūšis ir ženkliai sumažinti CO2 patekimą į aplinką, nežiūrint, kad pažangus pasaulis didelius finansinius išteklius pradėjo skirti savo šalių gynybos poreikiams tenkinti, taipogi remiant Ukrainą kare su Putino Rusija.