Kai pasaulio gyventojų padidėjo nuo 4 milijardų 1975 m. iki 8 milijardų 2022 m., pasaulyje atsirado apie 1 milijardą nuolat badaujančių žmonių arba gyvenančių žemiau skurdo ribos. Jeigu būtų elgiamasi ekonomiškai ir racionaliai, maistas nebūtų švaistomas, pasaulyje bado kaip ir nebūtų. JT duomenimis, apie trečdalis pagaminto maisto prarandama arba išmetama ir nuostoliai skaičiuojami šimtais milijardų dolerių. Vien ES šalyse per metus maisto prarandama daugiau nei 85 mln. tonų, tai sudaro apie penktadalį viso pagaminto. Dėl degraduojančių žemių, nualintų dirvožemių, kur reikia vis daugiau brangstančių trąšų, apsaugos priemonių nuo ligų bei kenkėjų, dėl įvairių gamtoje daugėjančių stichinių reiškinių, kuriuos iššaukia sparti klimato kaita, maisto produktų gamyba vis brangsta. Todėl ieškoma kitų netradicinių gyvų organizmų, kurie būtų nereiklūs auginimo sąlygoms, duotų didelį produkcijos kiekį, kad sąlyginai jų auginimui nereikėtų didelių plotų ir erdvės. 

Azijos, itin pietryčių ir pietų šalių gyventojai, nuo seno maisto poreikiams patenkinti vartoja daug įvairių gyvių, kurių dauguma europiečiams yra tiesiog nepriimtini. Ten mitybai auginami įvairios vabzdžių rūšys, net tarakonai, skorpionai, įvairios jūrų gyvių rūšys, ne tik žuvys, neatsisakoma ir maisto iš roplių pasaulio. Ne tik krokodilų bet ir gyvačių, smauglių (kaip sako kinai, viskas kas juda, yra valgoma). Būtent apie smauglių auginimą žmonių mitybai ir norėčiau skaitytojus supažindinti. 

Smauglių pasaulyje yra 13 genčių su 53 rūšimis, o pitonų – 9 gentys ir 41 rūšis. Tai labai kilme artimos gentys, kurios skiriasi nedaugeliu požymių. Pitonai deda kiaušinius, turi akies kaulą, smaugliai paprastai yra gyvavedžiai, akies kaulo neturi. Stambiausias smauglys yra anakonda. Mokslininkai atliko tyrimus su dviem stambiomis pitonų rūšimis – tinkliniu ir Birmos pitonais, tyrė augimo tempus, maitino vietiniais pašarais, net ir graužikais. Augimo tempais pitonai lenkė visų naminių gyvūnų veisles. Priesvoriai didėjo šeriant kartą į savaitę, jie be maisto galėjo gyventi daugiau nei keturis mėnesius, prarasdami tik truputį svorio, kuris, toliau šeriant, sparčiai vėl didėjo. Mokslininkai mėsą įvertino kaip „skanią ir patrauklią“, primenančią vištieną. 

Tailando ir Vietnamo gyventojai pitonus laiko mėsai ir odai. Mokslininkai rekomenduoja juos plačiai auginti visame pasaulyje: ne tik atogrąžų ir tropikų kraštuose, bet ir vidutinio klimato juostoje. Juk jie gali nesimaitinti bemaž pusmetį, mažai prarasdami svorio. Ar įmanoma rasti idealesnį padarą auginimui. Tarkim, viščiukas jau po 3–5 dienų žūtų nuo išsekimo. Ir dar ką itin svarbu akcentuoti. Kai gyvūnų gerovės sergėtojai hipertrofuotai susirūpinę gyvūnų gerove labiau, nei žmogaus, pitonai nepasižymi aukšta psichika, ne stresuoja dėl ploto dydžio. Pasaulyje yra tendencija labiau kultivuoti šaltakraujus gyvūnus, kurių energijai ir kūno temperatūrai palaikyti reikia ženkliai mažiau pašarų, nei šiltakraujams gyvuliams ir paukščiams. Pamenu, pradžioje, kai dirbau žuvininkystės srityje, sunku buvo patikėti, kad pvz. upėtakis 1 kg svorio priauga, sumaitinus 1 kg pašarų, kai kitiems naminiams gyvuliams ir paukščiams reikia 3–4 kg subalansuotų pašarų. 

Pabaigai, ar aš ragaučiau smauglienos mėsos? Žinoma, kaip biologas tikrai pabandyčiau, bet reikia pirma nukeliauti į Vietnamą, Tailandą. Reikėtų nusiteikti, kad valgai ungurį, aišku jūrinį, kurie gali sverti iki 16–20 kg. Jau europiečiai po truputį pripranta prie svirplių, miltkirmėlių maisto, manau, priprastų ir prie patiekalų iš roplių pasaulio.