Skip to content

Kūrybos vakaras žydinčiame Ignalinos Rojuje

Lina RAGINYTĖ

Užsisukę veiklų ir minčių verpetuose nejučia pamirštame, koks geras jausmas sustoti ir pasimėgauti akimirka. Užuosti, išgirsti ir pajausti: ką pasakoja senas sodas, užrašai, laiškai, seni ir dar dažais kvepiantys nauji paveikslai, prisiminti, kokią galią turi žodis ir muzika. Penktadienio vakarą turėjome išskirtinę progą visa tai išgyventi Ignalinos Rojuje – mažame kaimelyje įkurtame profesoriaus Adomo Hrebnickio memorialiniame muziejuje, kur vyko pavasario muzikos ir poezijos festivalis „Tarp žydinčių Rojaus obelų“, skirtas paminėti Tarptautinę muziejų dieną. 

Pirmieji svečius pasitiko čiulbantys Rojaus paukščiai, jiems pritariamai zyziantys uodai bei nei trupučio harmoningo choro neblaškančios sodo tvenkinių kvarklės. Regis, net laikas sustojo, tarsi nenorėdamas išblaškyti šios užburiančios idilijos. Žaliuojančių klevų ir uosių paunksmėje kukliai, bet kartu ir išdidžiai – įžengiančius į sodą – užeiti vidun drąsino baltas namas – namas, kuriame kažkada gyveno ano meto žymiausias Lietuvos sodininkystės pomologas, Peterburgo miškų instituto profesorius A. Hrebnickis. 

Smalsuoliams apie muziejų ir paties profesoriaus gyvenimą pasakojo muziejininkė Janina Čirikienė. „Visą savo gyvenimą jis buvo pašventęs obuolių, kriaušių, vyšnių, slyvų veislių tyrinėjimui. Jo sode buvo surinkta didžiulė vaismedžių kolekcija, dalies veislių obuolių muliažus galima rasti ir čia, kaip ir daugelį kitų dalykų“, – sakė J. Čirikienė. 

Muziejus lankytojams atidarytas 1961 m. Eksponatams skirti net penki kambariai. Viename iš jų eksponuojami žymiausi profesoriaus veikalai ir rankraščiai, kitame nuotraukos, padėkų raštai, vaisių, uogų muliažai. Profesoriaus kabinete – jo asmeniniai daiktai, rašyti laiškai, muziejų puošia vitražai su jo atvaizdu. Įrengtas ir dukters Marijos kambarys, kuriame eksponuojami jos tapyti paveikslai. 

J. Čirikienė papasakojo ir įdomią, muziejaus gerbėjų pateiktą istoriją. Viena pora, nenorėjusi organizuoti iškilmių, savo vestuvių dieną sugalvojo įprasminti kitaip. Jie sodyboje pasodino obelaitę iš Adomo Hrebnickio medelyno. Moteris pasakė, kad kai nunyks jų drauge sodinta obelaitė, mirs ir ji. Taip ir nutiko. Praėjus 15 metų nuo moters ir obels mirties, toje pačioje ištręšusio kamieno vietoje vėl išdygo obelaitė. Kaip? Obelis daug paslaptingesnis medis nei mes įsivaizduojame, o išdygusi obelaitė – ženklas, kad moters siela po 15 metų įsikūnijo naujame kūne ir vėl gyvena žemėje. 

Klausant J. Čirikienės pasakojimų apie obuolius ir A. Hrebnickio vaismedžius, prisiminiau ir aš du įdomius faktus. Nenseniai Ignalinos TV kalbinta Astravo gyventoja Ona Panavienė pasakojo, kad savo du vaikus į mokslus išleisti sugebėjo ir namus po gaisro atstatė sunkvežimiais veždama parduoti obuolius. Pradžiugino ir armėnų rašytojos Narine Abgaryan knygos „SIMONAS. Ir keturios moterys, kurioms jis išaugino sparnus“ 24 puslapyje aprašytas prisiminimas apie kriaušę, augančią kieme prie vartelių, „kurią senelis visą savaitę suvyniojęs į drėgną skepetaitę traukiniais gabeno iš Lietuvos, iš Dūkšto“. Gera žinoti, kad ir Armėnijoje žmonės, skaitantys knygas, žino, kad yra Lietuva, yra Dūkštas, o prie jo – Rojaus sodas. 

Vaikštant po šviesios atminties Adomo Hrebnickio namus apima jausmas, lyg užėjęs į kitą kambarį, rasi jį rymantį prie užrašų. Viskas „gyva“… ir čia pat lyg koks obuolgraužys ima graužti viduje: kad tik visokios rekonstrukcijos nesunaikintų ir nesumodernintų to, kas tikra ir „gyva“… 

Šalia pagrindinio namo stovi klėtelė. O joje tą vakarą svečiai galėjo pasigrožėti vieno iš primityviosios tapybos atstovo Ignalinoje – Rimanto Medeišio darbų paroda „Mūsų praeities beieškant…“. Rimanto darbai ramiais ir švelniais potėpiais, alsuojančiais pagarba žmogui, gyvuliui, augalui ir darbui, pasakoja apie kasdienį lietuvio gyvenimą nuo lopšio iki … brandos.

Ir tuo Rojaus sodo stebuklai dar nesibaigė. Skvere sutūpę sveteliai pasileido į poezijos ir muzikos platybes, į kurias kelią nutiesė Olga Paukštienė, kurianti ir eiles, ir muziką joms. Tuomet Ignalinos viešosios bibliotekos literatų klubo vadovė bibliotekininkė Laima Banienė pristatė ir klubą, ir į festivalį atvykusius jo narius: „1986 m. grupelė kurti bandžiusių knygos mylėtojų tada dar labai nedrąsiai susibūrė bendrai veiklai. Per beveik 40 metų keitėsi veidai ir vardai, klubo vadovai, tačiau visus suvienijusi kūrybinė dvasia vedė, augino, stiprino ir drąsino. Klubo pavadinimas – Baltoji vandens lelija – grožio ir tyrumo simbolis. Pirmasis literatų kūrinius pradėjo spausdinti rajono laikraštis „Nauja vaga“ skiltyje „Vaivorykštė“. Vėliau literatų kūrybą pradėjo spausdinti laikraštis „Mūsų Ignalina“ priede, skirtame literatų kūrybai, teminiuose savaitgalio numeriuose ar išskirtinėmis progomis. Kraštiečių kūryba išleista ir trijose Ignalinos rajono literatų kūrybos rinktinėse“. 

Savo kūrybą skaitė ir dainavo jau minėta Olga Paukštienė, taip pat Vaiva Kaladinskienė, Rimutė Skunčikienė, Lina Kovalevskienė ir Bronius Šablevičius. Šių žmonių žodžiai pavasario glėbyje skambėjo išties ypatingai. 

Festivalį papuošė ir kaimynai iš Švenčionių krašto. Nuostabią kompoziciją susirinkusiems dovanojo Richardas Leleiva, Švenčionėlių kultūros centro teatro režisierius, Lietuvos kūrybinės asociacijos „Menų sodas“ narys ir Gintaras Lazdinis, folkloro ansamblio „Nalšia“ dalyvis, dainininkas, solistas ir gitaristas, Švenčionėlių KC liaudies teatro dainuojamosios poezijos trupės dalyvis…

Iš dainomis ir eilėmis išvingiuoto romantiško sapno klevų ir uosių paunksnėje į realybę sugrąžino Ignalinos krašto muziejaus direktorė dr. Regina Mikštaitė-Čičiurkienė bei savivaldybės meras Laimutis Ragaišis. Skambėjo padėkos, sveikinimo žodžiai, žybsėjo fotoaparatų blykstės. Prie jų prisijungė ir Dūkšto seniūnas Antanas Šakalys.

Vakaro pabaigos akcentas – viską į vieną pasakišką visumą sujungusi Agnės (violončelė) ir Giedriaus (gitara) Arbačiauskų muzikinė programa „Dar penkios minutės nakties“. Eilėmis ir dainomis skambėjo žinomų ir mėgstamų lietuvių kūrėjų Henriko Radausko, Justino Marcinkevičiaus, Algimanto Baltakio, Bernardo Brazdžionio ir kt. iš pagal to paties pavadinimo Kęstučio Navako surinktą lietuvių meilės lyrikos rinktinę. 

Pasimėgauti gražiausiomis renginio akimirkomis galėsite jau šį sekmadienį Ignalinos TV laidoje „Savaitė“. 

Ignalinos TV, S. Stanevičiūtės ir L. Kovalevskienės nuotr. 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje

Add Your Heading Text Here