Ieškant kapinių, kuriose beveik prieš šimtą metų buvo palaidota Švedriškės bažnyčios fundatorė Marija Leščiauskienė, skyrusi savo žemę jos statybai, iš atminties iškilo buvusio Švedriškės klebono Antano Juškos šviesi asmenybė. Šis kunigas 1968 m. šiai bažnyčios fundatorei ir pastatė paminklą, kuris pernai vėtros metu nuvirtusio medžio buvo suskaldytas ir dabar jau pradedamas atstatyti. Apie aplink paminklo restauravimą keistai susiklosčiusią situaciją rašėme gegužės 17 ir 21 d. laikraščio numeriuose. Šįkart apie kunigą Antaną Jušką, apie kurį prašė priminti ir skambinę MI skaitytojai.

Antanas Juška gimė 1906 m. balandžio 28 d. Subačiuje, Kupiškio r. Jo tėvai buvo ūkininkai. Jiems gimė dar trys berniukai Jonas, Pranciškus ir Povilas. Jonas ir Pranciškus mirė būdami kūdikiai. Tėvai buvo labai darbštūs, o tėvas turėjo gerą galvą ir auksines rankas. Kas tik ūkyje buvo reikalinga, pasidirbdavo pats, tik nesiėmė kalvystės ir siuvėjo amato. Nuolat patarnaudavo kunigams bažnyčioje ir ūkyje, pasistatė dailų, anais laikais madingą vienaukštį dviem galais namą su stikliniu prieangiu. Tais laikais jų namas buvo bene gražiausias Subačiaus miestelyje, gražesni tik klebonija ir špitolė…

Atėjo laikas, kai Antanukui sukako septyneri ir reikėjo galvoti apie mokslus. Artimiausia mokykla buvo toli, todėl tėvai nutarė sūnų mokyti namie. To ėmėsi motina. Ligi Kalėdų elementorių Antanukas išėjo kaip reikiant. O toliau? Toliau didysis žinių šaltinis – stora, stora maldaknygė! Motinai verpiant, Antanukas šalia jos sėdėdamas skaito ir skaito. Devynerių metų Antanuką prileido Pirmosios Komunijos. Prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas.

1917-aisiais Subačiuje atidaryta pradinė mokykla. Antanukas prašo tėvų, kad jį lestų mokytis. Abu tėvai net klausyti nenori, atkalbinėja: pakelėje vokiečiai arklius atiminėja, nėra kuo apvilkti, apauti, reikės buto (tuomet jie gyveno kaime už 8 km nuo Subačiaus), reikės maisto įdėti, o namie visko trūksta… Panaudodami visokius argumentus, tėvai vis atkalbinėjo, o Antanukas vis prašė. Pagaliau reikalai pakrypo Antanuko pusėn… 

Pradinėje mokykloje Antanukas mokėsi tik tą vieną žiemą. 1918 m. vasarą ruošėsi Antanukas į pirmąją Kupiškio progimnazijos klasę. Reikėjo laikyti stojamuosius egzaminus. Tais metais siautė šiltinės epidemija. Susirgo ir Antanukas. Pasveiko, tačiau buvo labai silpnas. Reikėjo važiuoti į Kupiškį vėl laikyti stojamuosius egzaminus. Pasisekė. Priimtas į pirmąją klasę. Iš džiaugsmo nebejautė ir ligos. 

Neramūs 1919 m. visur, Kupišky dar neramesni. Vokiečiai, pralaimėję karą, traukėsi. Atėjo bolševikai. Turgavietėje dažnai vyko mitingai, gatvėse demonstracijos. Vis dažniau pražygiuodavo raudonarmiečių būriai. Nepasirodydavo kai kurie mokytojai. Tėvai suprato, kad mokymasis nebeįmanomas, kad tokiame sąmyšyje gali vaikas ir prapulti. Todėl Antanuką pasiėmė ir parsivežė namo. Taigi pirmoje klasėje mokėsi vos keturis mėnesius. Namuose mokėsi privačiai. Su įvairiais trukdžiais progimnaziją baigė 1922 m.

Antanukui visą laiką mintys sukosi apie bažnyčią, apie kunigų seminariją. Anais laikais seminarijon priimdavo su keturių gimnazijos klasių cenzu. Užtat seminarijoje reikėdavo mokytis 7 metus. Antanas vasaros pradžioje pasiuntė rektoriui laišką su užklausimu, paskui ir antrą… Gavo atsakymą iš rektoriaus Jono Mačiulio-Maironio. Kupiškio klebonas išrašė liudijimą ir palydėjo meiliais žodžiais linkėdamas įstoti ir būti geru kunigu. Priėmė! 

Buvo 1929 m. gegužės 25 d., šeštadienis prieš Sekmines. 24 jauni diakonai Bazilikos presbiterijoje sukniubo kryžiumi prieš priimdami kunigystės Sakramentą. Tarp jų buvo ir Antanas Juška. Jį teikė arkivyskupas metropolitas Juozas Skvireckas. 

1929 m. birželio 18 d. kun. A. Juška atvyko į Panevėžį ir pradėjo eiti vikaro pareigas Šv. Petro ir Povilo (Senamiesčio) bažnyčioje. Kai panevėžiečiai pirmą kartą pamatė kun. A. Jušką prie altoriaus, jis išgirdo sakant: mažas kaip vabalas, o balsu pripildo visą bažnyčią. Per aštuonerius metus susipažino su visa parapija ir parapijiečiais, vaikais, jaunimu ir senais žmonėmis. Darbo labai daug. Be darbų bažnyčioje, dėstė tikybą mokyklose. 

1934 m. kun. A. Juška lankėsi Lurde, Vokietijoje, Ispanijoje, Italijoje. Po intensyvaus aštuonerių metų darbo Šv. Petro ir Povilo parapijoje, savąjį vikarą kunigą Juškelę panevėžiečiai išlydėjo su ašaromis.

1937 m. pavasarį kun. A. Juška skiriamas Troškūnų parapijos klebonu. Troškūnuose atidarė lietuviškų knygų parapijos knygyną-biblioteką. Po metų buvo 700 knygų ir 150 nuolatinių skaitytojų. Tai buvo pasipriešinimas lenkiškos kultūros invazijai. 1940 m. tas knygynas buvo uždarytas, knygos išblaškytos ar sunaikintos. Kunigas vadovavo Troškūnų senelių namams, darbavosi negailėdamas jėgų, buvo jaunas, energingas, tvarkingai administravo parapiją, lankė mokyklas, katekizavo vaikus, sakė pamokslus, neapleido bažnytinių organizacijų. 1940 m. į Lietuvą įžygiavo Raudonoji armija, ji ir per Troškūnus važiavo, dundėjo tankai, patrankos, gurguolės, net žemė drebėjo. Kunigui Antanui ašaros riedėjo bežiūrint į tai. Pro bažnyčios langą kunigas matydavo, kaip baltaraiščiai veda žydus sušaudyti.

Karo metais čia jis slėpė žydę Fanią Kaganaitę-Ken, suorganizavo jai fiktyvius dokumentus Teresės Šlengytės vardu. Kun. A. Juška yra vienas iš 159 Lietuvos dvasininkų, žydų globėjų. Kunigas labai jautriai išgyveno karo baisumus, širdį skaudėjo dėl nutrauktų katalikiškų organizacijų veiklos. Nežiūrint į tai, sovietmečiu, kunigui dirbant Švedriškėje, „Naujoje vagoje“ pasirodė to laikraščio garsios „rašytojos“ šlykštus paskvilis apie visų gerbiamą kunigą. Jis buvo kaltinamas tuo, kad karo metais, kunigaudamas Troškūnuose (Anykščių r.), esą niekaip neprotestavo prieš nacių vykdytą žydų holokaustą. Kitaip sakant, kodėl su šakėmis prieš tanką nėjo. Pagaliau, ar galėjo jis kelti balsą, iššaukti ugnį į save, kai slėpė žydę. Būtų abu pražuvę.

1945 m. rugsėjo 4 d. buvo paskirtas Ramygalos klebonu. Čia neramios buvo kunigui dienos ir naktys. Žinios iš visur viena už kitą baisesnės: areštai, išvežimai, susišaudymai, lavonai aikštėj prieš bažnyčią, apsilankančių ašaros. Neteisingai apkaltintas bendradarbiavimu su naciais, 1949 m. balandžio 12 d. jis buvo areštuotas. Nuteistas 25 metus kalėti ir ištremtas. 1949–1956 m. kun. A. Juška praleido Taišeto, Omsko lageriuose, tiesė Cūno dujotiekį, dirbo Omsko naftos perdirbimo įmonės statybose. Kai jau buvo netekęs sveikatos, jo byla buvo peržiūrėta, bausmė sumažinta iki 8 metų. 1956 m. rudenį sugrįžo į Ramygalą. Pamatę sugrįžusį kunigą, parapijos žmonės džiaugėsi. Tačiau daugelio pažįstamų kunigas neberado…

1956 m. gruodžio 9 d. oficialiai tapo Zarasų parapijos klebonu ir dekanato dekanu. Šioje parapijoje daug kalbančių lenkiškai. Kun. Antanui pavyko parapiją suvienyti. Po kelerių metų pradėjo remontuoti bažnyčios vidų. Buvo sunkūs laikai. Valdžia kunigo veiklą varžė visokiausiais būdais. Draudė krikštyti vaikus be gimdytojų raštu duoto sutikimo. Atlaidų šventėms pasikviesti kaimyną kunigą reikėdavo prašyti leidimo. Kaip norėjo rajono valdžia, taip terorizavo kunigą Antaną ir į atlaidus pakviestuosius kunigus kaimynus. Uždraudė skambinti bažnyčios varpais laidojant mirusiuosius, neleisdavo nešti karsto į bažnyčią. Lydint į kapines neleisdavo nešti kryžiaus, gedulingų vėliavų, kunigas negalėjo eiti procesijos priekyje.

Sovietinei valdžiai nesiliaujant jį persekioti ir šmeižti, 1966 m. jis parašė prašymą, kad būtų perkeltas į nuošalią Švedriškės Šv. Jono Krikštytojo parapiją (ši parapija yra vienintelė rajone, priklausanti Panevėžio vyskupijai, visos kitos parapijos priklauso Vilniaus vyskupijai). Taip jis atsidūrė mūsų rajone. Parapijos reikalai, bažnytėlės tvarkymas kunigo Antano nuolatinis rūpestis, kasdienis darbas. Visur dirbo pats vienas. Tarnautojų nebuvo. Neturėta pinigų jų atlyginimams. Buvo atvejų, ypač žiemą, kai eidavo prie altoriaus pats vienas. Kunigas bažnyčią atrakindavo ir užrakindavo, tvarkydavo ant altorių žvakes, pasišluodavo grindis. Taip darbavosi daug metų. Jokių atostogų kun. A. Juška neprašė ir neturėjo. Jo poilsis buvo žvejyba su meškere ežere, grybavimas miškuose. Čia ir įvyko mano vienintelis susitikimas su kunigu. Apie 1980 m. dirbau tuometėje Mažųjų laivų inspekcijoje. Registravome valtis, vykdėme jų techninę priežiūrą (žinoma, daugiau formaliai), rengėme reidus ežeruose. Vieno tokio reido metu Ažvinčių ežere pastebėjome iš valties meškeriojantį vyrą. Valtis buvo be numerio, tad priplaukėme pasiteirauti, kodėl ji neregistruota. Valtyje sėdėjo senas žmogus, bet kalbėjo ne kaimiškai, iš karto matėsi, kad vyras mokslo ragavęs. Pasiteiravau, kas jis toks, Sako, aš – Švedriškės kunigas. Palinkėjome gero laimikio, apie protokolą dėl neregistruotos valties, žinoma, net minties nebuvo. Ir nuplaukėme savais keliais. 

Švedriškėje kun. A. Jušką ne kartą lankė arkivyskupas Julijonas Steponavičius, vyskupai Romualdas Krikščiūnas, Juozas Preikšas, Antanas Deksnys iš Vokietijos, vysk. Paulius Baltakis iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Tai buvo kunigui šviesūs pragiedruliai tolimame užkampyje.

Ligos pradėjo vis dažniau varginti, seko jėgos. Pragyvenęs 23 metus Švedriškėje, 1989 m. kunigas parašė raštą vyskupui, prašydamas jį atleisti iš parapijos klebono pareigų. Antrąją Kalėdų dieną gavo jo raštą: „Jums pageidaujant, esate atleistas iš Švedriškės bažnyčios klebono pareigų ir paskirtas Panevėžio Šv. Petro ir Povilo bažnyčios altarista. Už ilgametį ir uolų darbą įvairiose pareigose daugelyje parapijų teatlygina teisingas Dievas ir tesuteikia sveikatos bei energijos dar ilgai darbuotis Bažnyčios gerovei“. Kun. A. Juška sugrįžo į savo pirmąją parapiją. 

Jis labai jautriai sutiko Nepriklausomybę, išgyveno dėl 1991 m. sausio įvykių. Mirė 1991 m. vasario 15 d. Panevėžyje. Palaidotas ten pat, kunigų kapinėse. Už ypatingą pasižymėjimą gelbėjant žmones (žydus karo metais), 2001 m. kun. A. Juška apdovanotas Žūvančiųjų Gelbėjimo Kryžiumi (po mirties). Tai buvo asmenybės kuklumo, nuoširdumo, patriotizmo, pagarbos kitam asmeniui, pamaldumo, sąžiningumo, darbštumo, patirtų kančių tremtyje pavyzdys. Tikras kunigas, turėjęs pašaukimą iš vaikystės.

Parengta pagal „XXI amžių“