Kaip sau norite, bet nesupratu tų, kurie kiekviena proga kur nors bėga. Na, bent eina. Vienu metu net buvo bėgama už Afrikos vaikus. Per nutautinimo radiją vaikutis (ar aktorė vaikišku balsu) aiškino bėgsiantis už Afrikos vaikus. Pats viskuo pertekęs, svajojo gerovės valstybę sukurti kur nors Afrikoje.

Čia, atrodo, dar tais laikais, kai Lietuva nesvajojo tapti gerovės valstybe. Po to atėjo politikai, kurie pasakė: Lietuva bus gerovės valstybė. Ir visi pradėjo svajoti apie gerovę.

Dabar galės svajoti, dar penkerius metus. Išsirinkus naują seną prezidentą, naujų idėjų vargu ar sulauksime – bet juk ir šita gera. Aš jokiu būdu ne prieš tas senas idėjas vien todėl, kad jos senos, tik reikėtų, prieš sugalvojant naujas, tas senąsias kokiu nors būdu įgyvendinti.

Kokios naujos idėjos mūsų laukia – sužinosime jau greitai, nes artėja Seimo rinkimai, taigi kiekviena partija tuoj pradės mums aiškinti, ką ji mums padarys, atėjusi į valdžią. Kaip liaudis sako: ką mums ta valdžia duos? 

Iki šiol – pataisykite mane, jeigu klystu, – visos valdžios žmogui nieko nedavė. Kaip sako „paprastas žmogus“, prieš rinkimus visko prižada, o po rinkimų nieko neduoda.

Būtų galima pastebėti, kad tam paprastam žmogui ir pačiam reikėtų šį tą nuveikti, bet jis jeigu ką ir nuveikia, tai tik ne valdžios dėka. Pats, prie progos dar iš tos valdžios, senu įpratimu, pavogdamas. Teisingiau, pavogdamas iš darbdavio.

Tokiomis progomis prisimenu vienu kaimyno žodžius: „Ne, pas ūkininką dirbti neisiu, ten nieko nepavogsi“.

Visa bėda, kad rinkdamiesi valdžią įsiklausome tik į politikų pažadus kažką duoti, ir niekada neklausiame: o jeigu žadi duoti, iš kur paimsi?

Esamą valdžią kritikuojantys būsimi valdantieji, nesvarbu, kokia partija, taip sakant, „jėga“ valdžioje būtų mėgsta išvardinti, ką ta valdžia blogai darė. Kokius blogus įstatymus priėmė. O ką patys daro, patekę į valdžią?

Jau klasika virtęs pavyzdys: Andriaus Kubiliaus priimtą sprendimą kritikavo visos partijos, prieš ateidamos į valdžią, ir nė viena (galite išvardinti visas), atsidūrusi valdžioje, to padidinimo neatšaukė.  

Turbūt mažai kas yra girdėjęs, kad neseniai, kovo 11 d., Klaipėdoje prasidėjo žygis aplink Baltijos jūrą (beveik 6 tūkstančiai kilometrų). Žmonės (5 vyrai ir 5 moterys) eina ir „skleidžia žinią“, kad Baltijos jūra labai užteršta. Kiekvienoje aplankytoje šalyje (tokių iš viso bus 9) jie vieną dieną kartu su vietos rinks šiukšles jūros pakrantėje.

Kaip mes mėgstame „skleisti žinią“, bėgti už ką nors, nesvarbu, kur. Net ir nesinori klausti: o ar ne daugiau būtų naudos, jeigu pinigai, išleisti šiai 9 mėnesius truksiančiai ekspedicijai, būtų tiesiog panaudoti jūros švarinimui?

Ar ne geriau būtų, jeigu tie dešimt žmonių ir juos aptarnaujantis personalas (yra ir toks) tuos devynis mėnesius kur nors senelių namuose padirbėtų?

Bet tai jau būtų darbas, o ne projektas ir ne iššūkis.

Per debatus prieš antrąjį rinkimų turą vienas sporto veikėjas klausė kandidatų, kaip jie remtų sportą. Aišku, ir bėgimą. Kokios mintys jums kyla, matant, kaip jauni stiprūs vyrai ir moterys suka stadione ratus, bėgdami 5, 10, 20 kilometrų…

Koks tikslas – bėgti ratu?

Bent kojines bėgdami megztų, vis šiokia tokia nauda būtų. Ak, tiesa, dabar mašinos tai daro. Dabar mašinos viską daro.

O jeigu taip pavesti dirbtiniam protui (lot. intellectus – suvokimas, protas, prasmė; nors raginimo kalbėti lietuviškai vis tiek niekas neišgirs) sukurti gerovės valstybę? Kaip ji atrodytų? Ar galėtų tokioje egzistuoti normalūs, ne dirbtiniai protai?