Nežinau, ar ilgai mes liksime savo vaikų ir vaikaičių pasakojimuose, ar į jų širdį giliau įsirėž tėvų ir protėvių portretai, likimų ir charakterių savitumas, patirti išgyvenimai. Ar įvairiomis formomis sukauptas kartų žinojimas bus reikalingas ateinantiems?.. Visgi, dažnai į prisiminimus grįžta Tėvo paveikslas. Praėjo dešimtmečiai, bet vis regiu Jį einantį keliu. Kartais sugaunu save, kad žmonių minioje ar nuotraukose mėginu atpažinti Jo veido bruožus, Jo žvilgsnių gelmę. 

Tėvas visada aplanko mane senų liaudies dainų melodijomis, kurios skambėdavo Vosiūnuose per Petrines. Pasak amžininkų, anuomet trys broliai savo sodriais balsais gesindavo žibalines lempas kamarose. Buvo šokėjai… Kad šitaip dabar!

Iš tėvo visos trys išmokome partizanų dainų, pažinti daugumą traktoriaus detalių, tėvas pirmasis valso partneris. Ankstyvą pavasario rytą, parėjęs iš lauko, žadindavo mus – mergaitės, kelkitės! Žąsų pulkai skrenda! Bėkit pasisveikint. Jau suaugusios seserys išsipasakojome viena kitai, kad visos su tėvu turėjome savas paslaptis, apie kurias mama nežinojo. 

Vyriausia sesuo pasakojo, kaip eidama iš Kukučių pradinės gaudė lydekaitę dapuose, pargriuvo, prisėmė vailokus (veltinius). Tėvas tyliai, kad nesužinotų mama ir nesibartų, išdžiaustė rūbus ant pečiaus. Tas įvykis ir liko jų dviejų paslaptimi.

Vidurinei sesei tėvas liepdavo nuvesti žirgą pas kaimyną, gyvenantį kitoje raistelio pusėje, bet jinai išprašydavo iš jo leidimą joti… Tuomet žirgas su maža raitele šuoliais aplėkdavo raistelį porą kartų ir visas putodamas sustodavo jau laukiančio Kromelio kieme.

Būtų sužinojusi mama! Oi būtų abu jie gavę barti už savivaliavimą.

Mano pirmoji paslaptis su tėvu buvo tokia: bobutėms prigrasius neliesti degtukų, man labai knietėjo uždegti nors vieną, bet, kad niekas nematytų. Pritaikius akimirką, kada bobutės žoliauja, ėmiausi kambaryje veikti. Nusisukus nuo šventų abrozdų, pakabintų ant sienos, (kad ir Dievulis to nematytų), pasiėmiau iš dėžutės ir brūkštelėjau degtuką. Ugnelę pamačiau, o tada tik atsivėrė kambario durys ir pasirodė tarpduryje tėvas, nes sugedo technika ir grįžo anksčiau iš darbo. Nuo netikėtumo visus degtukus išmečiau iš rankų ant žemės. O jis priėjo, pasilenkęs surinko visus ir juokdamasis tarė, „gerai, kad bobutės nemato“.

Daug skaidrių prisiminimų apie Tėvą liko mūsų visų trijų širdyse. Karo ir pokario vaikas priklausė romantikų kartai, neįsivaizdavusiai gyvenimo be dainų ir muzikos, be lakštingalų čiulbesio vakarų tyloje, be jazmino šakelės švarko atlape ir be draugų.

Žemės laikas be Tėvo mūsų gyvenime tapo kitoks: mažiau švenčių, muzikos, mažiau artumos. Mes nedrįsdavom garsiai ištarti, kad Jo pasiilgstam.

Prieš kiekvieną Tėvo gimtadienį laukdavau ženklo, nesvarbu kur važiuodavau, ką veikdavau, ko tikėdavaus. Žinojau, kad niekas nedingsta į nebūtį, artimų žmonių meilė amžina. Juk neveltui kuriami jai himnai! Tėvas ar jo pajautimas visada rasdavo būdus atverti mano regėjimą, patvirtinti mūsų dvasios ryšį. Vieną tokią lemtingą dieną dardėjau Vilniaus gatvėmis troleibuse, galvodama apie buvimo prasmę, kuomet prie manęs prisiartino inteligentiška moteris… Mieloji, esu poetė, ir žinau, jog privalau šitai jums pasakyti: esate labai charizmatiška ir stipri. Tikėkite Aukščiausiojo vedimu ir savimi. Visata globoja jus, esate mylima, tikėkite – tai pasakiusi, nepažįstamoji staiga išlipo artimiausioje stotelėje ir dingo tarp praeivių. 

Nežinau, ar matė ji, kaip iš po juodų akinių mano skruostais rieda ašaros, nežinau, ar ji pati suprato, kodėl visa tai pasakė man. Gerai suvokiau datą, kuri eilinį kartą bylojo Tėvo gimtadienį, patvirtinusį, kad Meilė nesibaigia Anapus. Ji niekada nesibaigia.

Kiek svarstytume, ar supras ateinančios kartos mūsų dvasios žinojimą, ar perims paveldėjimo tvarka „Meilės himną“ į savo gyvenimus, į šiuos klausimus atsakys laiko tėkmė ir mūsų meilė, kurią patys paveldėjome.

Nuotraukos iš autorės asmeninio archyvo