Dažnai  ekspertai pataria, kaip reikia galvoti, elgtis, kad gyvenimu žmogus plauktų lyg per sviestą. Kažkam pavyksta, o kažkam tas sviestas taip apkarsta… Daug galvojama, kalbama ir net daroma vardan mūsų šalies, tautos, Ignalinos. Vėl ir vėl ieškoma naujų „ekspertų“, žinovų, patarėjų, kaip padaryti, kad aplinka, kurioje žmogus gyvena ir kuria, būtų jam geranoriška, draugiška, įkvepianti ir džiuginanti. Į filosofinius apmąstymus apie kiekvieno individo psichinę ir emocinę būseną, motyvaciją bei dvasinę brandą nesigilinsime. Pasvarstysime abstrakčiai – kaip nutinka tas „tiesiog vardan tos“. 

Užvedė ant kelio

20 metų aktyviai dalyvauju visuomeniniame Ignalinos gyvenime kaip kūrėja, savotiška metraštininkė. Draugai kartais net pajuokauja sakydami, kad „žinau net ir kiekvieno šuns prabėgtą takelį bei kožno kaimelio ar net miškuose pasislėpusios pirkelės istoriją“. Visko žinoti neįmanoma, bet kažkiek tiesos šiuose žodžiuose yra. Važinėdama po renginius ir stebėdama žmones pamačiau daugelį dalykų, kai kuriuos iš jų surašiau MI puslapiuose. Vieni pasakojimai ir pastebėjimai draugiški, kiti gal per daug emocionalūs, aštroki. Bet to reikėjo, jei tai įvyko. Ir ne tik man (nes po tų emocinių pliūpsnių labai blogai jausdavausi). Nepaisant to, vienas dalykas visada nedavė ramybės: kam iš tikrųjų reikalingi renginiai Ignalinos rajone? 

Gegužė padėjo tašką

Nenoriu plėstis iki begalybės ir pasakoti šimtmečių istorijos, bet… gegužės renginių maratonas Ignalinos krašte padėjo tašką ne man vienai: sulaukiau nusiminusiųjų žinučių ir prašymo „daryti ką nors“. 

Tas prašymas adresuotas Savivaldybės administracijai, Kultūros centro įstaigoms, bibliotekoms, muziejams, mokykloms, bendruomenėms ir kitiems renginių organizatoriams ir tuo pat metu patiems gyventojams. Kai kurie gyventojai prašo kiekvieno iš mūsų į savo darbą pažiūrėti kūrybiškai ir pagalvoti, kaip galima susitelkti ir drauge kurti džiaugsmą bendruomenei. Kiek tos Ignalinos – saujelėn telpa visi. Kiek įstaigų – vos ne tiek pat, kiek pačios bendruomenės. Tačiau kiekvienas plėšosi, vietoj to, kad kurtų iš širdies. Labiausiai daugelį koneveikia sovietmečio tradicijos, bet tuo pat metu nagais ir dantimis visi laikosi jų įsikibę. Juk nesudėtinga išeiti iš ribų ir galvoti kaip laisviems žmonėms: kurti laisvai, džiaugtis laisvai… Nemokame?.. Taip, žinau, bet tam mes ir atėjome į šitą žemę, gavome galimybę naudotis šiais avatarais, kad mokytumėmės, o ne tik… valgytume ir tuštintumėmės. 

Nuklydau šie tiek. Kiekvieną savaitę įvairiose rajono įstaigose vyksta bent po kelis renginius, o savaitgaliais – po kelis vienu metu. Kaip įmanoma atsirinkti, suspėti ir padalyvauti. Ar renginiai yra maratonai? Kokiu tikslu jie organizuojami? Turbūt tam, kad žmogus kažką pajaustų, sužinotų, suvoktų, išsineštų apmastyti ir ilgai prisimintų, o paskui darytų išvadas ir tobulėtų. Žinoma, reikalingi vienijantys renginiai, kuriuose bendruomenė ir tradicijas puoselėtų, ir patys dalyvautų kūrime.

O kokybė? Per mėnesį vyksta po kelis renginius, pasirodymai „sukami“ tie patys po kelis kartus. Žmonės net nespėja pasiilgti vieni kitų. Į visus renginius vaikšto tik du etatiniai jaunuoliai – savotiški Ignalinos simboliai. Kad renginys būtų įdomus ir kokybiškas, reikia laiko pasiruošti. 

Kaip būtų džiugu, jei visos kultūros ir švietėjiškas veiklas vykdančios rajono įstaigų komandos liautųsi beprasmiškai varžytis, gudrauti, kerštauti ir susėtų prie apskritojo stalo atviromis širdimis, o ne dėl to, kad meras, mero pavaduotojas, seniūnas, kunigas ar dar kas nors paprašė. Gal būtų tikslinga pasidalinti, sujungti veiklas (ar reikia vieną datą tą pačią dieną minėti keturiose miesto įstaigose?). 

Kalbant apie vieningumą, iškart iškyla istorijos (ne vienas atvejis buvo) apie valstybinių švenčių paminėjimą. Kai kurių įstaigų, UGDANČIŲ VAIKUS, administracija pareiškia, kad laisvadienį, skirtą švęsti valstybinę šventę, jie NEDIRBS, nes jiems yra laisvadienis ir jie nori būti su šeima ir pan. Pribloškiantys pareiškimai… Jūs ir Jūsų šeima Visatoje gyvenate ne vieni. Jūsų ugdomi vaikai mokosi iš visų suaugusiųjų. Jei dirbama tik dėl atskaitų, o ne dėl to, kad rūpėtų perduoti tradicijas, tinkamai ugdyti jaunąją kartą, tuomet gal pats metas pagalvoti, ar nereikėtų tokiems „mokytojams“ (plačiąja prasme) keisti veiklos? Norisi priminti, kad žmonės atlygį gauna už realiai dirbtas valandas, t. y. kol repetuoja, mokosi, ruošiasi, o jau dalyvavimas pačiame renginyje iš tikrųjų yra šventė bendruomenei: ir mokytojams, ir vaikams, ir visų jų šeimoms. Žinoma, privalu derinti, tartis, dalintis idėjomis: kitaip tariant įsitraukti visiems. Valstybinės šventės, kaip ir miesto ar kaimo gimtadienis – visos draugiškos bendruomenės šventė: nuo planavimo… iki susitvarkymo po šventės. Jeigu kam sunku suvokti, apie ką kalbama, pasidomėkite Budrių bendruomene ir jos gyvenimo būdu. Nevadinu bendruomenės veikla, nes tai, kaip jie kartu kuria, jau vadinama vieningu, stipriu ir srauniu tautos upeliuku. 

Pasiūlymas

O… jeigu sukurtume vieningą rajono veikiančių visų įstaigų, organizacijų, bendruomenių renginių, susitikimų programėlę, veikiančią realiu laiku? Galbūt kažką panašaus į Bordio. Tai būtų savotiškas darbo kalendorius. Kiekvienas prisijungęs organizatorius galėtų matyti metų ar dvejų renginių įrašus. Tarkim, suplanuotas renginys, įrašyta tema, laikas, organizatorius ir tą pačią akimirką visi programos naudotojai mato, kad tą dieną, tą ir tą valandą vyksta tas ir anas. Tokiu būdu galima būtų normaliai kontroliuoti renginių ir susitikimų srautus, nereikėtų dubliuotis, pykti ant organizatorių ir dalyvių, kurie nuėjo ne ten ir padarė ne tą… Juk renginiai ir susitikimai organizuojami bendruomenei… O ypač kai įsisavinamos lėšos vykdant projektus (renginiai, edukacijos ir t. t.), skirtus bendruomenei. Ar aš neteisingai suprantu?

Puikiai suvokiame, kad įstaigos stengiasi kiekviena savo indėlį daryti, nes… toks tonas (misija) formuojama rajono valdžios lygmenyje. Kažkodėl nėra savivaldybėje strategiškai susitarta ir aiškiai pasiskirstyta, kas už ką atsakingas ir pan.. Be to, viešai prieinamuose įstaigų nuostatuose yra aiškiai apibrėžtos vykdomos funkcijos, kurios turi būti įgyvendinamos visa apimtimi. Kiekvienas įstaigos vadovas supranta, kad kai ateis ataskaitos diena Tarybos posėdyje, jis turės pateikti rezultatus. Pagal šiandieninius nuostatus – kuo daugiau, tuo geriau (apie kokybę, nors ji toks diskutuotinas klausimas – nutylima). Suprantama ir tai, kad tiek įstaigų vadovai, tiek strategijas turinti kurti valdžia taip pat dirba pagal kadencijas, t. y. turi terminuotas darbo sutartis ar yra priklausomi nuo rinkimų rezultatų. Jei kažkam pasirodys, kad visko per maža ar kažkaip ir nebus vadovo vadovaujamos įstaigos rezultatai įvertinti gerais, teks ieškotis kito darbo. O ką, jei žmogus ten dirba ne tik dėl pinigų, o todėl, kad jam patinka tas darbas? 

Vis dėlto, „užduoti toną“ ir suformuoti lūkesčius turėtų savivaldybė, žinoma, atsižvelgdama į ilgalaikes perspektyvas, pamatines vertybes ir tinkamą ateities „projektavimą“, o ne į vaikų būgštavimus ar primityvios egzistencijos kiemsargių užgaidas, jei tikima bent kokia ateitimi. Na, o jei tinkama „tiktokinė“, „eurovizinė“ ar pan. pasaulio projekcija, tuomet nereikia net piršto judinti – lietuvių tautos ir pačios Ignalinos dienos suskaičiuotos. 

V. Veblausko pieš.