Skip to content

Kultūrininkų dovana gamtosaugininkams

MI informacija

Nematerialaus kultūros paveldo sąvade nuo šių metų pradžios ir naujos Ignalinos krašto kultūrinės raidos apmatai. Kalbu apie tai, kad vienu iš vienuolikos saugotinų Nematerialaus kultūros paveldo sąvado reiškinių tapo žmogaus ir miško ryšys Lietuvoje. Tai puikus, etiškas, dvasingas ir daugiaplanis reiškinys, kurį galima parodyti įvairiausiais būdais. Iš kartos į kartą perduodamos tradicijos – ypač vertingų žinių apie krašto kultūrinę įvairovę, žmonių kūrybingumą ir pasaulėvaizdį lobynas. Juo siekiama ne tik užtikrinti daugialypį paveldo išsaugojimą, bet ir skleisti žinią apie Lietuvoje gyvuojančias savitas kultūros tradicijas ir jų išsaugojimo praktikas. Žmogaus ir miško ryšys kyla iš asmeninės, bendruomeninės ir visos tautos pasaulėžiūros, žinių, įgūdžių ir veiklų visumos. Šis lietuvių prigimtinės kultūros reiškinys glaudžiai susijęs su gyvensena miškingose vietovėse ir kai kurių tradicinių amatų puoselėjimu. Šiandien miškų išsaugojimu rūpinasi kaimo ir miesto bendruomenės, bendrijos, institucijos, organizacijos ir pavieniai asmenys. Švietimu, mokymu, kūryba jie prisideda prie mus supančios aplinkos pažinimo, apsaugos, visuomenės sąmoningumo, tvarios gyvensenos ugdymo.

Kovo 29 d. (tą dieną laikome ir Aukštaitijos NP gimtadieniu) po Rotušės skliautais nuskambėjusi styginių kvarteto atliekama „Kur giria žaliuoja“ melodija paskelbė apie dar vieną į Sąvadą įtrauktą reiškinį – tradicinį žmogaus ir miško ryšį, įkvepiantį tvariam, pagarbą gamtai įprasminančiam gyvenimo būdui. Apie vertybės esmę kalbėjo paraiškos rengėjas prof. dr. Vykintas Vaitkevičius, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorė Aušra Martišiūtė-Linartienė, sveikino galybė daugiau ir mažiau garsių humanistų. Džiaugsmo ir pasididžiavimo diena! – pagaliau įteiktas mūsų tautos dvasinės vertybės – Žmogaus ir miško ryšio – pažymėjimas. Juk nuolat kartojame, kad miškas mus rengia, saugo, gina… Tai visa nuo noro laisvalaikį leisti miške, uogauti, grybauti, pinti, kūrenti krosnį, rasti balų rūdos, virti dervą, smaluoti valtis, kurti kryžius ir skulptūras ir t. t. 

Nuo minties, pirmųjų svarstymų iki galutinės paraiškos versijos per kelis metus buvo nueitas ilgas kelias. Tapome antrąja šalimi Europoje po Suomijos, kuri ryšį su mišku aprašė ir pripažino reikšmingu būčiai ir ateičiai. Be mažiausios abejonės, tai brandos ženklas, kuris dar ir dar kartą liudija apie gamtojautos svarbą mūsų tautos savasčiai. Tikėtina, kad apie žmogaus ir miško ryšį nuo šiol bus dažnai kalbama, tęsis tyrinėjimai, bus daug naujų kūrėjų ir edukatorių iniciatyvų. Visus, kuriems ši vertybė brangi ir norite prisidėti prie jos puoselėjimo, esate kviečiami tapti Girių spiečiaus dalyviais. (Daugiau apie šią iniciatyvą rašoma tuo pačiu vardu pavadintoje interneto svetainėje). Nuo seno žinoma, kad bet kuriuo Lietuvos sunkmečiu gelbėdavo miško kirtimai. Dabar, matyt, vyksta tas pat. Todėl įdomu, kad „Spiečius“ kalba ir apie mišką ekonomine prasme: sudaromas nemedieninės ekonomikos vystymo planas, sukuriamos sąlygos ekoturizmo, miško terapijos, žoliavimo bei bitininkystės miškuose ir kitoms alternatyvioms su miško naudojimu susijusioms ekonominėms veikloms; Lietuva tampa sveikatinimo miškuose ir gamtinio turizmo lydere Europoje; Kirtimų apimtys Lietuvoje palaipsniui mažėja. Mediena naudojama taupiai: mažinamas rąstų eksportas, medienos produktai tarnauja ilgai, taisomi, kiek galima daugiau kartų pernaudojami ir perdirbami ir t. t.

Prigimtinės kultūros sąvoka Lietuvoje yra svarbi ne tik kaip suteikianti galimybę įvertinti lietuvių kultūros savitumą pasaulio kultūrų gausume, bet ir dėl būtinybės spręsti tam tikras terminologines problemas. Norėdami įvardyti lietuvišką kultūrą, šiuo metu vartojame terminą etninė kultūra, kuris yra iš tiesų dviprasmiškas. Etnologai, antropologai ir kultūrologai ginčijasi, kas gi Lietuvoje yra vadinama etnine kultūra – ar tai sovietmečiu gausiai vartoto žodžio liaudies kultūra substitutas, ar nacionalinė kultūra (beje, iki sovietmečio šios dviprasmybės nebuvo, nes visa tai bendrai aprėpė žodis tautos kultūra). P. Kalnius rašė: „etninės kultūros terminas Lietuvoje atsirado Sąjūdžio pakilimo metais, suvokus prastą lietuvių tautos kultūros, ypač tradicinės, būklę ir įvertinus jos reikšmę tautinės savimonės patvarumui“. Vėliau jis ir D. Vaitkevičienė teigė, kad „per dvidešimt Nepriklausomybės metų etninės kultūros terminas pamažu prarado aukštąjį statusą ir ėmė sutapti su kaimiškosios „liaudies kultūros“ sąvokos turiniu. <…> Akivaizdu, kad įsigalėjusi tendencija etninės kultūros sąvoką vartoti liaudies kultūros prasme iškreipė šios sąvokos kūrėjų pagrindinę idėją – matyti etninę kultūrą kaip tautos kultūros pagrindą, kaip istorinį ir etninį pamatą, ant kurio ji susiformavo“. Dar 1999 m. Etninės kultūros draugijos suvažiavime V. Daujotytė etninę kultūrą pavadino „prigimtąja kultūra“, pabrėždama jos dvasinę vertę: „gebėjimas atpažinti tai, kas yra sava, prigimta, yra žmogaus dvasios savybė, kuri mus stiprina <…> mumyse vis dar atsiliepia labai gilus balsas, arba prigimtos kultūros instinktas, raginantis veikti pagal būtent šį kodą, skatinantis atsiliepti būtent į šiuos kultūros mums siunčiamus signalus“. Gal todėl mums gražu, kad bažnyčių skliautai puošiami ąžuolų ar bruknienojų vainikais…

Didelį poveikį žmogaus ir miško ryšiui Lietuvoje per amžius darė besikeičiantis požiūris į gamtą. Baltų religijos laikotarpiu žmogus mišką suvokė kaip nežmogiškųjų asmenų bendriją ir ryšį su ja palaikė per apeigas. Įvedus krikščionybę, miškas prarado tarpininko tarp žmonių ir dievų vaidmenį; dvasinis ryšys išliko, tačiau vis labiau imta apsiriboti praktine plotme. Modernybės laikotarpiu į mišką pradėta žvelgti kaip į išteklių, o šiandien vis labiau įsitvirtinančiai posthumanistinei prieigai būdinga, kad pavieniai medžiai ir miškai tampa etiniais subjektais. Miškas laikomas vieta, kuri saugo, priima, globoja, teikia apčiuopiamų gėrybių, stiprina, leidžia atgauti jėgas, todėl jis neretai pavadinamas namais. Žmogaus ir miško ryšys įsišaknijęs skirtinguose tradicinės kultūros lygmenyse, jis reiškiasi per mąstyseną, elgseną, jauseną. Taip pat tai – lietuviškosios tapatybės istorinis dėmuo.

Lietuvos visuomenė vertina mišką kaip savaiminę vertybę, svarbią dvasinei ir fizinei sveikatai. Daugiau nei pusė Lietuvos biologinės įvairovės yra susijusi su miškų ekosistemomis. Tuo pačiu šalies miškai reikšmingai prisideda švelninant klimato kaitą. Todėl gamtą alinančios, brandaus miško nepaliekančios miškininkystės praktikos privalo keistis. Galime ir turime dar kartą aiškiai parodyti politikams ir medienos pramonės atstovams – visuomenei reikia socialinių, gamtosauginių, ir svarbiausia miškų teikiamų klimato stabilizavimo bei valdymo naudų. Turi būti atgaivinamas dvasingas požiūris į per amžius besitęsiančią žmogaus ir miško bendrystę. Šios bendrystės pagalba reikia ieškoti kuo daugiau dar gyvybingų reliktų mūsų modernioje buityje, juos tirti, atkurti, ruošti projektus ir Aplinkos, ir Kultūros, Sveikatos apsaugos ir kitoms su miško veikla susijusioms ministerijoms, verslautojams, o ypač kultūrininkams pristatyti prigimtinę kultūrą įvairiausiomis moderniomis kultūrinės veiklos priemonėmis miestų ir kaimų šventėse, muziejuose, bibliotekose. Ir, sekant MI bendradarbe L. Raginyte, vienyti jėgas, neieškoti prasmės beprasmybėse ar tapti politikų įvaizdžio kūrėjais.

Nuotraukose – žygeivis, archeologas, humanitarinių mokslų daktaras, profesorius, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas Vykintas Vaitkevičius.

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje

Add Your Heading Text Here