Skip to content

Kur laumės juostas audžia

Leonas MEILUS

Dysnos upė senų senovėje buvo plati ir gili. Ji vinguriavo tarp išlakių pušynų. Jos rūkuose prausėsi garbanoti ąžuolynai. Saldų nektarą brandino medumi kvepiantys liepynai. Šią dievišką idilę negailestingai sujaukė didžiausias gamtos priešas – žmogus.  Jis kirto medžius, rovė, degino kelmus ir krūmus. Pureno iškirstas plynes ir degimus. Tik dėl savęs augino javus bei daržovės. Tik dėl savęs statėsi  buveines.  Kūrėsi prie vandens, arčiau upės.

Pavasarį, kai išeidavo Dysnos ledai, suvešėdavo nendrynai, iš upės gelmėse esančių krištolinių rūmų išnirdavo gražuolių laumių būreliai. Rytmečio saulės spinduliuose jos virsdavo gražuolėmis geltonkasėmis. Ant nendrių liepto kultuvėmis velėdavo per žiemą krištolo menėse iš meldų išaustas juostas. Vakarais jas klodavo paupio pievose. Naktį mėnuo juostas spalvindavo žvaigždžių raštais. O rytmetį saulės spinduliai skaidrindavo savo auksiniu tviskesiu, kol juostos tapdavo skaidrios, permatomos.

Laumės labiausiai pamėgo tuo laiku artimiausią paupio gyvenvietę. Jos pievose upės gražuolės klojo išvelėtus savo audinius. Gal todėl žmonės gyvenvietę tada ir pradėjo vadinti Laumių Kaimu. Metams bėgant, toks vardas tapo per ilgas. Gyventojai  sutrumpino jį ir pradėjo vadinti Laumake. Šis legendomis apipintas nuostabus kaimas išliko iki šių laikų. Kuplių medžių pavėsyje jis glaudžiasi tarp Dysnos upės ir plento Ignalina–Didžiasalis.

Sunkus buvo darbas kultuvėmis velėti juostas. Laumės sidabriniais volungių balsais, pritariant nendrių fleitoms ir meldų cimbolams, kvietėsi į pagalbą jaunus nekaltus medkirčius iš kaimo ir kitų aplinkinių gyvenviečių. Retas kuris jaunuolis atsispirdavo pagundai. Metę kirvius, dienų dienas praleisdavo paupyje. Jie laumėms padėdavo kultuvėmis minkšti audinius. Kaimiečiai šiuos vaikinus pradėjo vadinti kultuviais.

Nors tarp miškų išaugę, bet ne iš kelmo spirti buvo tie kultuviai. Vakarais  paupyje prie laužo darniai skambėjo dainingi jų balsai. Vaikinai kaip galėdami stenėsi suvilioti laumes. Ruošė joms meilės gėrimus iš drevėse iškopinėto medaus ir liepžiedžių arbatos, iš saldžios klevų sulos ir skaniausių miško uogų. 

Nors ir kaip stengėsi nepasiduoti, vis dėlto laumės nepajėgė atsispirti jaunųjų kultuvių vilionėms. Vaikinai buvo dvasiškai stipresni. Jie apraizgė gražuoles nekaltais meilės tinklais. Dėl žemiškos meiles kai kurios upės deivės atsisakė nemirtingumo, sidabrinių savo menių. Pakakdavo tik vaikinui kurią nors pabučiuoti ir ji tapdavo žavia geltonkase kaimo mergaite. Vakare ji jau nebegrįždavo į savo menes, Dysnos gelmes. Taip ne viena pasirinko žemišką, meile sutvirtintą gyvenimą. Kaime atsirado Kultauskų šeimų. Per šimtmečius jos virto Kulakauskais. Ši pavardė tarp laumakiškių išlikusi iki šių dienų.

Buvusios laumės, tapusios kaimų marčiomis, neatsisakė įgimto audėjų amato. Jų talentas nesustabdomai sklido po apylinkes. Dar ir šiandien senose jau išnykstančių kaimų sodybose galima aptikti įvairiais raštais išmargintų iš meldų išaustų grindų takelių ir kilimėlių. 

Beje, laumės Dysnos upėje neišnyko iki šiol. Norintys tuo įsitikinti ankstyvą pavasario ar vasaros rytmetį, saulei tekant, padysnio pievų rasoje gali pamatyti laumių paklotų juostų krištolinį spindesį…

San Vid Photography nuotr.

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje

Add Your Heading Text Here