Pirmasis birželio savaitgalis Dūkšto miestelyje pasidabino gėlių žiedais, džiaugiu laukimu. Visi skubėjo į bažnytėlę švęsti. Šventinį sekmadienį buvo pagerbti ir palaiminti Tėčiai, švęstos Devintinės ir aplankyti tikinčiųjų altorėliai, 70-ojo gimtadienio proga pasveikintas kunigas Vytautas PŪKAS. 

Bažnyčios ir liaudiškos tradicijos 

„Švenčiame Devintinės Daug paslaptingų dalykų buvo tada, kai gyveno Jėzus Kristus. Jis darė daug stebuklų, kurie mums sunkiai suprantami. Tačiau dėl to stebuklų tikinčiųjų gyvenime nemažėja…“, – sakė kunigas V. Pūkas, kreipdamasis į tikinčiuosius. 

1264 m. rugpjūčio 11 d. popiežius Urbonas IV paskelbė bulę „Transiturus de hoc mundo“, kuria nurodė, kad ketvirtadienį, po Sekminių oktavos, visame katalikų pasaulyje būtų švenčiama „Festum Corporis“ („Kūno šventė“) ir kad ją minėdami visi katalikai džiugiai, iškilmingai išpažintų tikėjimą tikru Kristaus buvimu Eucharistijos sakramente. 

Taip atsirado ir eucharistinių procesijų tradicija. 

Teigiama, kad švč. Sakramentui pagerbti skirtos procesijos buvo labai populiarios senajame Lietuvos kaime. Kartu su tikinčiaisiais jose dalyvaudavo ir Lietuvos valstybės vadovai, kariuomenės karininkai, įvairių organizacijų atstovai. Lietuvos bažnytkaimiuose ir miestuose į Devintinių paskutiniąją procesiją visada suplaukdavo minios. Buvo šventinami žolynai, berželių šakos. Kaip ir per Sekmines, kaimiečiai apkaišydavo sodybos vartus berželiais, nupindavo „bromus“. Prieš Devintines piemenys vainikuodavo melžiamas karves lapų vainikais. Už tai šeimininkės atsidėkodavo sūriu, kiaušiniais, sviestu. 

Seniau Rytų Aukštaitijoje iš kiekvienų namų merginos nešdavosi pašventinti po devynis rūtų vainikėlius. Sudžiovintos jų rūtos, kaip ir Verbų dieną pašventinti kadagiai, būdavo padeginami ant ugnies, užėjus smarkiai perkūnijai, kad šventi dūmai išblaškytų audros debesis. 

„Dabartiniu metu galime laisvai dalyvauti šv. Mišiose. Štai ir šiandien matome merą Laimutį Ragaišį, Seimo narį Gintautą Kindurį, Europos parlamento atstovą Bronį Ropę. Jie čia dalyvauja laisvai. O buvo metas, kai aukštesnes pareigas užimantys žmonės slėpdavosi, kad tiki į Dievą, dalyvauja šv. Mišiose. Kai dirbau Aušros vartuose, atėjusieji į šv. Mišias prašydavo užrakinti duris, kad niekas neįeitų, kad niekas nematytų, nes baiminosi neteksią darbo. Džiaugiuosi, kad tie laikai jau praėjo. Nors anuomet ir aš pajuokaudavau, klausdamas, ką jie darysią, jei po mirties susitiksią su partijos sekretoriumi ir šis pamatysiąs, kad jie ketiną eiti prie Dievo, ar nepasuksią į pragarą. Anie visai rimtai atsakydavo, kad po mirties partijos sekretoriaus nebebijos… 

Tik, brangieji, kviečiu nepasiduoti ir šių laikų gundymams. Kaip dabar kalbama apie šeimą? Tūkstančius metų žmonės žinojo, kas yra šeima. Tai sąjunga tarp vyro ir moters visam gyvenimui. O štai dabar staiga nebežino. Žvelgiant į Krikščionybės istoriją, į Šventąjį raštą, dviejų vienodų lyčių sąjunga yra nesuderinami dalykai. Šventajame rašte aiškiai parašyta: „Sūnus paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria!“ (Mk 10). Tikiuosi, kad tie, kurie mano kitaip, liks mažumoje“, – vylėsi kunigas V. Pūkas.  

Priminęs tikintiesiems, kas yra moteris ir vyras, kunigas pakvietė atsistoti visus bažnyčioje buvusius Tėčius, padėkojo Jiems, sukalbėjo maldą už Juos ir palaimino. 

Sveikinimai ir linkėjimai

Po iškilmių rajono tarybos narė, Dūkšto krašto bendruomenės pirmininkė Jūratė Rudokienė pakvietė visus dar akimirką pabūti drauge. „Šį sekmadienį Aukščiausiasis mus pakvietė švęsti net kelias šventes. Mes, tikintieji, šiandien nuoširdžiai pasveikinti galime ir savo mylimą kleboną Vytautą Pūką ir padėkoti už bendrystę, išsaugotą ir mums perduodamą tvirtumą ir ramybę širdyje priimant sprendimus, už patarimus, pamokymus, už pamatinių vertybių puoselėjimą. Kviečiu Dūkšto karšto dainų ansamblį (vad. Dangutė Urbonienė) atlikti klebonui skirtus muzikinius sveikinimus bei visus kitus norinčius pasveikinti jungtis draugėn“, – ragino J. Rudokienė. 

Netrukus po bažnyčią pasklido nuostabiai atliekami muzikiniai kūriniai, o po jų ir žodiniai sveikinimai, palinkėjimai, gėlės, apkabinimai, pajuokavimai… Kunigas patikslino, kad visai neseniai jis buvo išmokytas teisingai skaičiuoti metus, todėl dabar jau tiksliai žinąs, kad jam visai ne 70, o 49 plius PVM (21). 

Vienas paskui rikiavosi sveikintojai. Žodį tarė Europos parlamento narys Br. Ropė. Jo žmona Danutė taip pat pasidžiaugė, kad jų šeima čia, Dūkšto bažnytėlėje, nuo pirmųjų akimirkų drauge augo, tvirtėjo, kūrė savas tradicijas. Kunigą sveikino ir LR Seimo nariai Algimantas Dumbrava bei Gintautas Kindurys su žmonomis. Glėbį linkėjimų ir dovanų atvežė savivaldybės meras Laimutis Ragaišis. Jam antrino seniūnas Antanas Šakalys su žmona. Sveikinimų ir apkabinimų pažėrė ir asociacijos „Vienybė – tai mes“ atstovas Gediminas Šileikis bei Dūkšto globos namų vadovė Giedrė Karpickienė, atvykusi su namelių gyventoja, kiti svečiai. 

Duobėtas kunigo kelias

Vietiniu (kilęs iš Anykščių r.) Aukštaitijoje vadinamas kun. V. Pūkas prieš tapdamas kunigu, pirmiausiai tapo mokytoju. Jis dėstė matematiką, fiziką, braižybą. O baigęs seminariją, Varėnos r. skubėdamas į pagalbą reorganizuojamai mokyklai, jis dėstė etiką, muziką (grojo klavišiniais instrumentais) ir tikybą. Darbas su mokiniais kunigui padėjo geriau perprasti jų mąstymą, įsiklausyti į jų problemas, norus ir protestuojančias kalbas.  

Prieš atvykdamas į Dūkštą, kun. Vytautas Adutiškyje (Švenčionių r.) tarnavo 13 metų, ir, kaip jis pats sakė, jau tapęs su vietos gyventojais kone giminaičiais. Todėl visai normalu, kad išvažiavimas iš įprastos vietos buvo skausmingas.

Kad šiais laikais, tai kunigas gal būtų kokią padėką gavęs, o prieš 40 metų, 1978-aisiais, buvo metams pašalintas iš seminarijos ir „ištremtas“ į Paringio bažnyčią. „Buvau 3 kurso seniūnu. Vienas bendrakursis turėjo parašęs religinių eilėraščių ir labai norėjo juos išspausdinti. Mano žinioje buvo spausdinimo mašinėlė, tad jis kreipėsi į mane. Pasiklausiau, ar nebūsim įtarti kokiais baisiais kėslais, o jis tik patikino, kad ne. Ir ką gi. Saugumas šiuos eilėraščius įvertino kaip pogrindinę religinę spaudą ir buvom nubausti. Rašytojas trejiems metams, o aš vieneriems buvome pašalinti iš seminarijos. Tiesa, man buvo leista išsilaikyti egzaminus ir toliau tęsti mokslus su savo kursu. O tuos „tremties“ metus aš pas kunigą Ričardą Černiauską Paringyje grojau vargonėliais. Tokia buvo mano pirmoji pažintis su Ignalina“, – juokavo kunigas.  

Pokalbis su Savimi 

Dvasininkas gyvenime turėjęs daug įvairų patirčių ir ne iš kažkieno pasakojimų žino, kaip svarbu matyti gyvenime prasmę, padėti kitiems ją atrasti. Dažnai po įvairų švenčių jaučiamės šimtą kartų prasčiau, nei iki jų. Apima beprasmybės, kaltės ir tuštumos jausmas. Kunigas sako, jog taip nutinka dėl to, kad apskritai netinkamai gyvename, iš to kyla ir nemokėjimas laukti ir švęsti. „Mes esame Dievo kūriniai, Dievo vaikai. Jei aš esu Dievo vaikas, melsdamasis kreipiuosi į jį Tėvu, vadinasi noriu ir turiu elgtis taip, kad mano elgesys Dievui Tėvui patiktų, o ne jį žeistų. Kad patiktų Dievui mūsų elgesys, galime gerą darbą padaryti, būti paklusniais, pasispausti mokantis ar dirbant, stengtis įveikti tinginystę, melstis…   

Kad Jėzus Kristus rastų vietos mūsų širdyse. Kad mes bendrautume su juo ne tik per šventes ir dėtume pastangas gyventi pagal Kristaus mokymus. Prasmingumas – dorai, pamaldžiai, krikščioniškai gyventi. O nepaisydamas Dievo įsakymų, žmogus gali susilaukti ir nemalonių, skaudžių ir liūdnų pasekmių.  

Labai svarbu nepamiršti vieni kietiems padėti. Ne kiekvienam reikia tik pavalgyti. Žmogui dažnai reikia ir patarimo, palaikymo, paskatinimo. Turiu vieną pažįstamą, kuris buvo stipriai įnikęs į alkoholį. Iš to kilo gausybė bėdų. Niekada jo nesmerkiau, nebariau, tiesiog buvau šalia, klausiausi, kai kada paskatindavau. Ir yra rezultatas. Jis jau daugiau nei 10 metų nebevartoja, pats tuo didžiuojasi, augina šeimą, turi nedidelį versliuką ir esąs patenkintas savo gyvenimu. Kai jam gera, jis nori, kad ir kitiems būtų gera, stengiasi dėl kitų. Jėzus rado vietos jo širdyje… Padėkite ir jūs žmonėms, tik niekada nebarkite, nesmerkite, nes taip tik atstumsime žmogų, ir amžiams uždarysite duris į jo sielą.  

Dūkšte gyvena ir kitų religijų žmonių, bet aš neskirstau jų niekaip, o vadovaujuosi Popiežiaus Jono Pauliaus II mokymais: „Jeigu žmogus garbina Dievą, stengiasi gyventi pagal jo valią, nors ir savitu būdu, jis – vertas pagarbos“, – išmintimi dalijosi dvasininkas.   

Atsisveikindamas kun. V. Pūkas dėkojo visiems dalyvavusiems šv. Mišiose, seniūnui A. Šakaliui – už sutvarkytą bažnyčios aplinką, J. Rudokienei  – už gėlės ir papuoštą bažnyčią bei visiems kitiems talkininkams ir choristams. Tikras šventinis džiaugsmas kiekvieną aplanko tuomet, kai ir ruošiamasi, ir švenčiama kartu. 

Autorės nuotr.