Skip to content

Paskutinio skambučio aidai: drąsaus skrydžio paskui savo svajonę 

Jonas BALTAKIS

Ore tvyro prasidedančios vasaros žiedų aromatas, sugrąžinantis į šviesius prisiminimus iš tolimos praeities. Belaukiant šventės pradžios, sėdžiu ir galvoju: Dieve, brangus, kaip laikas lekia ir su įvairių jausmų mišiniu prisimenu savo paskutinį skambutį, kuris nuskambėjo, baugu ir pagalvoti, prieš… 51-enerius metus. Tikriausiai niekas neprilygsta prisiminimams ir pasakojimams apie paskutinį skambutį. Ar kada nors susimąstėte, kodėl turime pirmojo ir paskutinio skambučio tradiciją? Kas tai sugalvojo? Ir svarbiausia, kodėl? Kad ir kokios būtų priežastys, rezultatas išliks toks pat. Paskutinis skambutis daugeliui išlieka vienas gražiausių prisiminimų iš pasibaigusios vaikystės. „Paskutinis skambutis“ – iškilminga tradicija, kuria pažymima paskutinė mokslo metų diena, po kurios – egzaminai, išleistuvės ir vartai į taip išsvajotą laisvą suaugusiųjų gyvenimą.

Dvylika įdomių, kupinų ieškojimų ir atradimų, vaikystės bei jaunystės metų prabėgo akimirksniu. Mokykla perteikė daugybę įvairių žinių, mokė, ugdė. Mokykloje visi išaugo, tapo savarankiškais, atsakingais ir pilietiškais. Atėjo laikas, kai šiandieniniai abiturientai patys turi įrodyti gebėjimą naudotis tuo, ką sukaupė mokykloje, o gavę brandos atestatą, iš tūkstančio kelių atsakingai pasirinkti savąjį. Paskutinis skambutis rajono mokyklose skambėjo birželio 1-ąją. Tądien apsilankėme Vidiškių gimnazijoje.

Nutiksėjus paskutinei laukimo minutei, pilna gimnazijos salė atsistoja, į ją žengia 2024 m. abiturientai, kurie už rankyčių atsiveda ir būsimuosius pirmokus. Pirmieji orūs, rimti, bet kartu ir besišypsantys, mažieji – smalsiai besižvalgantys, bet drąsūs ir nerūpestingi. Nuskambėjus valstybės himnui ir ašarą spaudžiančiai Romo Dambrausko dainai „Paskutinis skambutis“, kurią atliko Viktorija, atėjusius pasveikino šventės vedantieji. Netrukus jie pakvietė gimnazijos sekretorę, kuri perskaitė gimnazijos direktorės Jūratės Sveikauskienės įsakymą dėl leidimo mokyklos abiturientams laikyti brandos egzaminus. Leista visiems 19 Vidiškių abiturientų. Atsirito sveikinimų banga.

Direktorė J. Sveikauskienė sakė: „Kiek pavasarių nesulauktum, bet kiekvienas pavasaris turi ypatingą dieną, kuri ne vienam suvirpina širdį. Sveikinu, kad jūs visi 19 sėkmingai baigėte ugdymo programą, siunčiu kuo geriausius linkėjimus, linkėdama dvasios stiprybės ir susikaupimo prieš egzaminus. Linkiu išgyventi tą jausmą, kad padarėte viską, ką galėjote ir dar daugiau tam, kad pasijustumėte nugalėtojais savo galimybių ribose. Visiems drąsos ir ištvermės!“

Rajono vicemeras Vaidotas Židanavičius, pasidžiaugęs geriausia rajone mokyklos bendruomene (kokie naujamečiai karnavalai čia vyksta, kokios Kaziuko mugės!), abiturientus pasveikino eilėraščiu, kuriuo jį kažkada į gyvenimą išlydėjo jo pirmoji mokytoja. Netrumpos eilės baigiasi aktualiais kiekvienam žodžiais: „Gyvenime neskambina skambučiai, gyventi šaukia gaudžiantys varpai…“

Pirmoji prieš dvylika metų buvusi šių abiturientų mokytoja Diana Kindurienė, linkėdama sėkmingo kelio, drąsino: „Nebijokite, siekite, bandykite, rizikuokite, klyskite ir vėl judėkite į priekį, tik pirmyn!“

Abiturientus taip pat sveikino Vidiškių seniūnas Alfredas Aškelėnas, tėvelių atstovai, Vidiškių bibliotekininkė Dalė Švilpienė (ji aktyviausiems abiturientams, bibliotekos skaitytojams, įteikė po knygą), trumpais šmaikščiais eilėraštukais – būsimieji pirmokai. Šie tarsi priminė, kokie prieš dvylika metų buvo šiandien jau išeinantys. O salės priekyje buvo sukrauta nemenka krūva lagaminų. Jie, be abejo, simboliškai buvo skirti išsiruošusiems į didžiąją gyvenimo kelionę.

Direktorė J. Sveikauskienė viena ir su padėjėjais abiturientams įteikė šūsnį padėkos raštų už labai gerą ir gerą mokymąsi, padėkos raštų ir medalių už dalyvavimą ir laimėjimus gausybėje įvairiausių rajono ir respublikinių konkursų ir varžybų (žiūrėkite sąrašą). Su rajono savivaldybės apdovanojimais atvyko ir vicemeras V. Židanavičius. Jis keturis gimnazijos mokinius dovanomis paskatino už laimėjimus konkurse „Atliekų kultūra“, šakotis atiteko Vidiškių gimnazijos komandai, dešimt metų iš eilės nugalėjusiai teisinių žinių konkurse „Temidė“.

Ypač jautri – tai linksma, tai graudi – buvo šventės dalis, kai su savo auklėtiniais atsisveikino abiturientų laidos vadovė Vitalija Medzevičienė: „Sveikinu visus su gražia pavasario diena, su XXIX abiturientų laidos paskutinio skambučio švente.

Žengdami žingsnį, mes,  kitų žmonių gyvenime paliekame pėdsakus, kurie išlieka labai ryškūs, tarsi prisilietimai, garsūs, tarsi balsai tuščiame kambaryje, jaudinantys, kaip aromatai, atnešti vėjo pro atvirą langą.

O kartais, mes, visam gyvenimui įsimename įvykius, kurie įsiliepsnojo baisiu gaisru ir sudegino  hektarus kažkieno sielos… Taigi, kokį pėdsaką palikote jūs, dvyliktokai, aš jums dabar ir pasakysiu. Kiekvienam bus įteiktos žodinės nominacijos, kurios ir simbolizuos tą įmintą pėdsaką ar paliktą antspaudą. Nei sidabrinių, nei auksinių pelėdų nebus, nemokėjau jų padaryti. O pelėdos jums ir netiktų, nes jūs aštuonerius metus buvote „bibliotekos vaikai“. Tai kam reikalinga pelėda, jeigu yra amžinoji vertybė – knyga (visiems Jurgio Kunčino „Tūla“ – red.).

Taigi, mes visada paliekame pėdsakus. Sėkmės auginant svajones! Sėkmės laikant egzaminus! Būti tokiais, kokius patys norėtumėte sutikti…

 Žiūrėti į žmogų iš aukšto galima tik tuomet, kai lenkiamės, jam parklupus, padėti atsikelti. Visi kiti atvejai yra žmogiškoji puikybė. Nepasiduokite šiai pagundai, kad ir kokiose gyvenimiškose situacijose atsirastumėte.“

Nominacijas su knyga gavo kiekvienas abiturientas, kaip ir kiekvienas vadovės buvo apkabintas, kiekvienam dar asmeniškai žodžiu palinkėta, kiekvienas padrąsintas. Štai kelios į knygas įdėtos nominacijos:

Pijui

„Tai žmogus, kuris turi savyje daug meilės, draugystės ir talentų. Reikia važiuot į rajoninę matematikos olimpiadą – jis pirmas, reikia į lietuvių kalbos – jis pirmas, reikia į istorijos – jis pirmas. Reikia pravest renginį– jis pirmas. Tik kartais būna problema su klausa. Negirdi žmogus telefono skambučio. Dažniausiai tik vieno, t. y. mano. Kitų išgirsta, gal tie skambučiai linksmiau skamba. Bet tai nesvarbu. Kur tik ši žmogų padėsi, jis visur tiks. Darbą atliks tik labai gerai. Juo džiaugiasi visi, pradedant močiute Zina ir baigiant visom pasaulio gražuolėm. Tai pozityvo, gėrio ir draugystės nešėjas.“

Kirilui

„Ogiustas Rodenas kurdamas savo garsiąją skulptūrą „Mąstytojas“, tikrai galvojo apie šį vaikiną, kad kada nors pasaulyje gyvens žmogus, kuris pirma pagalvoja, tik paskui pasako, kuris ką prižadėjo, tą padarė, o padarė tik labai gerai, kuris neskaičiavo savo laisvo laiko, jeigu reikia, tai ir bus. Ir visai nesvarbu ar sekmadienis ar vidurnaktis.“

Mikalojui

„Dvejus metus jūs dalyvavote tarptautiniame „Verslumo skatinimo“ projekte. Daug darbų atlikote ir neblogai sekėsi. Projektas baigėsi, įmonė neįkurta ir pardavimų nėra. Bet įgytos žinios niekur nedingo, kaip galima prasukti versliuką, vienam žmogui pasitarnavo. Tiesa, tas versliukas nelabai legalus, todėl neilgai gyvavo. Tikiu, kad kitas bandymas bus sėkmingesnis.“

Neringai

„Švelni ir miela, protinga ir atkakli, puiki psichologė ir klasės mergaičių vedlė. Mokė visus ir visko, kas tik atsidurdavo jos akiratyje: brolius, sesę, klasiokus ir ne tik lietuvių kalbos ar istorijos, bet ir gyvenimiškos išminties.“

Aivarui

„Šis vaikinas dekoruotas, parfiumuotas, rafinuotas. Trūkumai jo retušuoti, privalumai pabrėžti. Telefonu jis ginkluotas, ateitis – tiesi, šviesi.“

Dar gegužės 31 d. abiturientai paskutinėje pamokoje rašė savarankišką darbą, kuris bus patikrintas 2029-09-29 (po 5 metų). Buvo prašoma įvardinti tris dalykus, kurie sieja kiekvieną su klasės draugais.

Eik, vaike, eik, pasaulis liūdnas, bet puikus.
Eik, vaike, eik, saulę nulydėk.
Eik, vaike, eik, ir surask savus takus.
Eik, vaike, eik, ir neliūdėk…

Autoriaus nuotr.

4 komantarai (-ų)


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje

Add Your Heading Text Here