Skip to content

Laiminga ta šalis, kurioje protingiausi ir doriausi žmonės tampa Mokytojais

Sigita TELYČĖNAITĖ

Daugelis kartų pritaria teiginiui, jog Mokytojas įtakoja amžinybę ir net nežinom, kur jo įtaka baigiasi. Patys nuostabiausi mūsų atradimai, didžiosios dvasinės kelionės turėjo pradžią Mokytojo delnuose. Garsusis Vydūnas rašė: „Mokytojo uždavinys – kiekvienos tautos vaiką padaryti gyvybės veiksniu, kūrybos tarnu“. Didis tas Mokytojas, kuris savo darbu įrodo tai, ko moko. 

Ne vieną pavasarį į gyvenimo kelią savo auklėtinius lydėjo žinoma Didžiasalio „Ryto“ gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja-metodininkė Nijolė KERAITIENĖ. Deja, laikas ir laikrodžiai nesustoja. Šį pavasarį, gimnazijose nuskambėjus Paskutiniam skambučiui, Mokytoja renkasi kitokią gyvenimo atkarpą. Būtų šventvagiška nepaklausti Jos apie pedagoginio gyvenimo misiją, kurioje užauginta ir prikelta mūsų tiek daug! 

Mokytoja, prabėgo daug metų nuo Jūsų Pirmojo skambučio, kada įžengėte į savo klasę ir pažvelgėte būsimiems auklėtiniams į akis.  Ar prisimenate tas jaudinančias akimirkas?

O kaipgi! Labai  jaudinausi, nes klasė buvo didelė, judri, o mano spedagoginis patyrimas kuklus. Be to, jaunam pradedančiam mokytojui labai svarbu nusistatyti ribas, rasti savo vietą, kad netyčia netaptum tuo „draugeliu”, kurio mokiniai gali neklausyti. O tada jau garantuotai visi sulips ant galvos, ir apie išmokymą nė kalbos negali būti. Žinoma, buvo visko, bet per kurį laiką pavyko susidėlioti prioritetus. Ir  dar, kas labai svarbu: jaunam mokytojui rasti palaikymą nuo pirmosios darbo dienos. Didžiasalio  vidurinė mokykla, į kurią atvažiavau, tada dirbo tik antrus metus, bendruomenė formavosi, buvo daug jaunų žmonių, ir visų pastangomis pavyko čia susiburti į tikrai šaunų  ir draugišką bendraminčių būrį. 

Mokytoja, ar tai menas – suprasti kitą, mokinį, turėti empatiją?

Gal greičiau ne menas, o prigimtinė žmogaus savybė. Jei neturi empatijos, geriau nedirbti mokytoju. Per ilgus darbo metus gal ir galima šiek tiek  empatijos išsiugdyti, bet mokiniams su tokiu mokytoju labai sunku, kaip ir pačiam mokytojui. 

Kokios mokinių asmenybės giliausiai įsirašo į Mokytojo širdį visam laikui?

Įsirašo tie, su kuriais užsimezga vidinis ryšys, kurie tavimi patiki kaip mokytoja ir į pamokas ateina ne vien atsėdėti. Dažnai jie prieštarauja, diskutuoja, ir tai labai džiugina. Įsirašo, žinoma, kūrėjai, patikintys tau savo kūrybą, artistai, su kuriais praleista daugybė laiko repetuojant, improvizuojant ir kartu augant. Įsirašo ir tie, kuriuos tau pavyko prakalbinti, padėti prasiskleisti, atrasti save. Natūraliai įsimena tie, su kuriais praleidi daugiau laiko, važiuoji į konkursus, bendrauji ne tik mokykloje.

Kiek auklėtinių kartų-klasių išleidote į gyvenimą?

Išleidau penkias laidas, ketverius metus auklėjau šeštąją. Visi jie brangūs, mylimi. Tačiau bene labiausiai į atmintį įstrigusi pirmoji laida – gal kad pirmieji, vyriausi, daugelis jau ir savo anūkus sūpuojantys, pulkelis, deja, jau ir Anapilį iškeliavę… Bet su visais auklėtiniais kiek kartu išgyventa, patirta, kartu ieškota ir augta! Gražiausia mokytojo darbe – matyti, kaip auga žmogus, kaip jis keičiasi, bręsta.

Kaip manote, ar daug klydote? Ar gailitės dėl kažkokių žingsnių?

Aišku, klydau, kas gi neklysta… Gal ko netyčia nesužiūrėjau, gal ką užgavo aštresnis žodis. Bet gailėtis – dėl nieko nesigailiu. Gal ir žmogaus atmintis paslaugiai pakiša tai, kas buvo gero, šviesaus, ir tarsi trintukas nutrina dėmeles…

Jūs atsisakėte administracinės karjeros, visada likote Mokytoja. Kodėl?

Todėl, kad mokytojas visada yra prie vaikų, o aš dirbdama netrukus pajutau lyg ir turinti pašaukimą mokytojauti. Popieriai, kuriais visada skandinami administracijos darbuotojai, niekada nepakeis gyvo ryšio su žmogumi.

Ar ilgai brendo sprendimas užbaigti pedagoginį darbą? Kodėl?

Viskam ateina savas laikas. Tvirtai apsispręsti padėjo pastarųjų metų chaotiškai keičiamų programų ir egzaminų tvarkos košė, aukščiausių valdininkų atvirai transliuojama nepagarba kaimo mokykloms. Jeigu buvęs švietimo ministras G. Jakštas mokyklų vadovų mokymuose pradeda atsistojęs ploti miesto mokyklos direktorei, sakančiai, kad didžiausia švietimo bėda yra kaimo mokyklos ir jas visas reikia uždaryti, apie kokią pagarbą, toleranciją ar įtrauktį šioje sistemoje galima kalbėti?! 

Visgi, koks privalėtų išlikti Mokytojas, vildamasis užauginti Žmogų?

Supratingas, kantrus ir empatiškas. Kantrybės kuo toliau, tuo daugiau mokytojams reikia šiame skubančiame pasaulyje. Jos visiems kolegoms ir linkiu!

Kokia Jūsų mylimiausia knyga?

Ilgai galvojau, bet tokios kaip ir neturiu. Esu absoliuti knygų graužikė, turiu didžiulę biblioteką,  nepraleidžiu nė dienos neskaičiusi, gal todėl sunku vieną ir išskirti. Gaila, kad šiuolaikiniai vaikai skaito vis mažiau. 

Autorė dėkoja Mokytojai, įkvėpusiai Lietuvių kalbos ir tradicijų puoselėtojus, patriotus, grožio ir šviesos kūrėjus. Daugelį įkvėpusią Gyvenimui!

N. Keraitienės archyvo nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje

Add Your Heading Text Here