Sovietmečiu avininkystė Lietuvoje nebuvo išvystyta, labiau auginti stambieji galvijai. Po nepriklausomybės atkūrimo, šalyje avininkystė gana sparčiai vystėsi, tai matyti iš statistikos. Iki paskelbiant nepriklausomybę, šalyje buvo tik kiek daugiau nei 11 tūkst. avių, o jau 2018 m. – apie 170 tūkst., dabartiniu metu – apie 155 tūkst. ir 9 tūkst. augintojų. Vidutiniškai vienam tenka 17 avelių. Dabar sunku patikėti, kad tarpukariu Lietuvoje buvo laikoma iki 1,5 milijono avių. Pasaulyje yra apie 600 veislių, Lietuvoje auginamos 37 veislių avys, mažiausia pasaulyje yra Kveslando avių veislė, sveria iki 15 kg. Neseniai teko tą veislę matyti išvykos metu Kauno zoologijos sode. Avininkystei toliau augti šalyje stabdo kritusios mėsos kainos, sunkiai sekasi vilnos realizacija, vilkų gausėjimas irgi neprideda noro imtis avių auginimo verslo. 

Skaitytojus noriu supažindinti su pieninėmis avimis, kurių  auginimas po truputį įsibėgėja ir mūsų krašte. Pieninės avys paplitusios daugiau pietų šalyse, kur vyrauja sausas klimatas, kur nepalankios sąlygos auginti ne tik stambiuosius galvijus, bet daugeliu atvejų net ožkas. Pasaulyje auginama apie 1 milijardą pieninių avių, primelžiama 9 mln. t pieno. Yra nemažai pieninių avių veislių, bet mūsų šalyje labiausiai paplitusios Vokietijos ostfryzų veislės pieninės avys. 1992 m. pirmą kartą iš Vokietijos  į Lietuvą pas vieną ūkininką buvo  atvežta 30 šių avių, kurios vėliau pateko į Šeduvos veislinį ūkį ir pas Biržų ūkininkus Milišiūnus. Pamenu, kai apie 2000 m. rajono ūkininkų sąjungos pirmininkė Indrė Gruodienė pasikvietė Kristiną Milišiūnienę ir mus, ūkininkus, į paskaitą apie pieninių ostfryzų veislės avių auginimą. Bene pirmoji mūsų rajone pienines avis pradėjo auginti Regina Glebavičienė iš Rimšės seniūnijos, Vėlūnų kaimo. Kiek man žinoma, ji jau šių avių nebeaugina. Šiuo metu rajone yra dar pora ūkininkų, auginančių melžiamas avis ir net gaminančius sūrius.

Su pieninėmis avimis neseniai teko susipažinti apsilankius pas ūkininkus Kristiną ir Liną Rutkūnus, kurie įsikūrę Pažemiškių kaime, buvusiame mokyklos pastate (Dūkšto sen.). Tiesa, čia pieninių avių ferma, jei būtų galima taip įvardinti, visai nedidelė. Trys ostfryzų avelės, įsigytos pernai, ir kelios Sufolkų mėsinės avys. Pirmą kartą man ir žmonai teko gerti avies pieno, jis itin patiko žmonai. Man, kas netradiciška, viską galiu išbandyti, o žmonai, tarkim net ožkos pienas visai nepatinka. Šeimininkai pavaišino šviežiomis žemuogėmis su avies pienu, kas irgi niekada nebandyta. 

Pieninių avių pienas turi labai daug baltymų (iki 6 proc.) ir riebalų (iki 5–7 proc.). Pieninių avių primilžiai siekia 1,5–3 l, o per 180–240 laktacijos dienų – nuo 180 iki 500 l pieno. Paprastai pienas yra perdirbamas, gaminant jogurtus, įvairius sūrius (brinzą, fetą, rikotą, rokforą ir kt.). Tiesa, sūrių ragauti neteko, nes šeimininkai sakė dar neįsisavinę gaminimo technologijos, tai ateities reikalas, kai bus didesnė kaimenė. Tačiau plėsti fermą komercinei gamybai neplanuoja. Pagrindinis Kristinos ir Lino rūpestis – suremontuoti, restauruoti gana dideles buvusios mokyklos patalpų erdves, kurios ateityje galėtų tapti patrauklia vieta kaimo turizmo verslui.  

Baigiant, besidomint pienine avininkyste, teko pačiam nustebti. Pasirodo, XVI–XVII a. Lietuvos dvaruose melžiamos avys buvo laikomos net gausiau nei karvės. Manau, kad smulkūs ūkininkai, kaimo sodybų savininkai susidomės pieninėmis avimis, nes joms nereikia didelių plotų ganiavai (1 aviai – iki 25  arų), be to, galima gauti iki 4–6 kg ir 20–25cm ilgio pusiau plonos baltos vilnos. 1 kg sūrio gamybai užtenka 4–5 l pieno, kai iš karvės tokiam kiekiui reikia bent 10 l pieno. 

Ir visai baigiant, norisi padėkoti gidei Laimai Švalkuvienei, kuri lydėjo mus pas ūkininkus, aprodė Dūkšto miestą (kur man daugiau nei prieš 45-erius metus teko gyventi ir dirbti žuvininku) ir jo apylinkes, aplankėme jos gražią sodybą Pažemiškiuose su gausybe augalų rūšių, itin gėlių. 

Autoriaus nuotr.