Skip to content

Profesinė liga +

Paulinas JUODAUSKAS

„Tarybinio spartuolio“ kolūkio mechanizatorius ištiko tikra nelaimė. Susirgo ekspeditorius Blataitis, į ligoninę atsigulė. Kontoroje moterys šnabždėjosi, mažiausiai pusę metų gydysis. Ir tokiu laiku, kai mechanizatoriams atsakingiausių darbų metas. Po nepalankaus pavasario sėjos technika išklero, susidėvėjo. Čia pat šienapjūtė ir  rugiapjūtė. Atsarginių detalių, nors mirk, reikia remontui.

Jau ir anksčiau jautėme, kad Blataitis kažkuo serga. Būdavo sugrįš iš sudėtingesnės užduoties, ateis ryte į dirbtuves, nors nežiūrėk į jį. Veidas pabrinkęs, paakiai pajuodę, rankos dreba. Kol prisipila stiklinę vandens, grafinas skamba lyg Kalėdų Senelio varpeliai.

Taigi, neturime Blataičio. Vieną rytą pasikviečia mane  pirmininkas Viršulis ir dėsto:

– Klausyk, Veržly! Iš tiekimo bazės skambino patikimas žmogus. Turi kultivatorių, plunksnoms noragėlių. Važiuok, atvežk. Kol nebus Blataičio, tau teks jį pakeisti. Tik žiūrėk, kad ten viskas tvarkoje būtų.

Išbirbiau į bazę. O čia jau kelios mašinos. Užeinu pas sandėlininką. Aiškinu, ko atvažiavau.

– Labai gaila, pavėlavote, – mandagiai man aiškina sandėlininkas ir skėsčioja rankomis. – Paskutinius jūsų kaimynams atidaviau.

Klausosi mūsų pokalbio Dringio tarybinio ūkio ekspeditorius, su kuriuo technikumo suolus kartu trynėme, ir šypsos sau į ūsą. Tik kai sandėlininkas nueina, pašnibžda į ausį:

– Kas tu, pirmądien vedęs? Matai, kad sandėlininkas sloguoja. Parvežk vaistų ir gausi.

Padėkojau bendramoksliui ir nukūriau į vyrų vaistinę (specializuotą alkoholio parduotuvę). Išsirenku tokį gražutį vaistų flakonėlį su penkiom žvaigždutėm.

– Ką tu, nunuodyti nori tuo blakių antpilu, – nepatenkintas susiraukė sandėlininkas. – Mane nuo slogos geriausiai gydo skaidrūs lašiukai.

Ir vėl suku atgal į vyrų vaistinę. Paimu du flakonėlius. Negi duosi vieną šito tualetinio vandenėlio. Parvažiavęs bruku sandėlininkui į užantį, o jis –  tik įsižeidė:

– Kuo jūs mane laikote? Paskutiniu niekšu, kad iš kitų kišenės gydyčiausi.

Išsižiojau it musę prarijęs. O nosį tarsi kipšiukas uodegos galiuku kutentų. A-p-š-š-č-i-ch…

– Na va, matai! Ir pats sergi. Jei jau taip nori, abu pasigydykim. Aš ne iš tų, kad imčiau paky… – nukando pusę žodžio.

Ką darysi, nėra kitos išeities. Neatvešiu detalių, pirmininkas supyks. Nors ir ne karo metas, bet užsimaskavome – pačiame sandėlio gale toks nuo pašalinių akių atitvertas kamputis yra. Vos į namus parvažiavau, bet pusšimtį noragėlių parvežiau. Daugiau nedavė. Sakė kitą kartą. 

Rytojaus dieną jau pas kitą sandėlininką važiavau. Ir vėl tas pats. Su visais susipažinti reikia. Ir taip ištisą savaitę. O kaip parvežiau automobilio kardano kryžmę, jau ir pats nebeprisimenu. Gerai, kad su vairuotoju buvau. Ryte į rankovę nepataikau. Žmona žiūri su panieka ir užuojauta, tarsi nuo kryžiaus būčiau nulipęs. Lyg aukščiausios klasės slaugytoja, atnešė stiklinę raugintų kopūstų sunkos ir tvirtai pareiškė:

– Gana. Einu pas Viršulį. Padirbėsi taip dar savaitėlę ir įsigysi profesinę ligą, kaip Blataitis.

Pažiūrėsim, kas iš to išeis. Juk kažkam reikia visų labui aukotis… Kolūkis be atsarginių detalių negyvens.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje

Add Your Heading Text Here