Joninių šventės akimirkos Ignalinos vasaros estradoje 

Gera matyti augančią Ignalinos bendruomenę net ir mažuose dalykuose. Juk viskas, kas į gera, keičiasi beveik nepastebimai, tik sunkumai užgriūna staiga, netikėtai ir nepakeliamai. Artėjant vienai ar kitai progai, norisi kažko ypatingo, netikėto, kitokio. Kultūros centro bendruomenė vieną po kito patys sau kelia iššūkius ir juos įveikia. O džiugiausia, kad nors ir nedrąsiai, bet vienas po kito šalia jų buriasi ir miestelėnai. 

Šiais metais Ignalinos rajono kultūros centro bendruomenė nutarė sugrįžti į Vasaros estrados erdvę. Tiesa, tam, kad ji būtų saugi ir patraukli, reikėjo nemažai padirbėti. Ignalinos rajono kultūros centro komanda organizavo talkas (pirmiausiai rodydama asmeninį pavyzdį) – valė gana apleistą teritoriją, su Savivaldybės administracijos ir seniūnijos pagalba pašalino nebesaugią ir itin prastai atrodančią tvorą, juosusią estrados teritoriją, su rėmėjų ir talkininkų pagalba nuvalė ir perdažė suolus, nemažai padirbėjo su scenografija, kad didelė erdvė taptų jauki, estetiška ir kurtų Joninių vakaronės atmosferą. 

Nuo 19 valandos šventės dalyviai pynė Joninių vainikus, o norėjusiųjų natūraliomis žolelėmis dekoruoti drobinius maišelius ir susikurti žolelių apyrankes buvo daug daugiau nei spėjo priimti kūrybinių dirbtuvėlių organizatorės. Išskirtinius potyrius suteikė Raminta Šniaukštaitė atokiau įsikūrusioje relaksacijos erdvėje „Miško ir gongų maudynės“, jos lankytojai patyrė vieno iš seniausių ir autentiškiausių muzikos instrumentų garso terapijos galią.

Šventinį pavakarojimą vedė ir puikią nuotaiką dovanojo fantastiška renginio vedėja Rasa Lukošiūnaitė. Į renginio programą buvo pakviesti mėgėjų meno kolektyvai, kurie jau netrukus išvyks į Vilnių 100-mečio Dainų šventėje atstovauti Ignalinos rajonui. Nuostabiais tautinių kostiumų raštais, smagia muzika ir šokių pynėmis aikštelėje žiūrovus džiugino Ignalinos rajono kultūros centro šokių kolektyvai „Gaja“, „Lūgnė“, „Estetika“, kapela „Ringė“, Ignalinos Česlovo Kudabos gimnazijos šokių kolektyvas „Jorutis“. Buvo pristatyta žiūrovams jungtinė mėgėjų teatrų „Salos“ ir „IKI“ programa, su kuria teatralai taip pat vyksta į Dainų šventę. Ignalinos Joninių laužą uždegti buvo sukviesti ąžuolo vainikais pasipuošę Jonai ir Janinos – nuo mažiausio iki vyriausio.

Antroje pavakarojimų dalyje veiksmas persikėlė į sceną, kur naujai atliekamų lietuvių liaudies dainų pasiklausyti kvietė neeilinis liaudiškos ir elektroninės muzikos projektas „Elektro Folk LT“ su atlikėja Liucija Nanartavičiūte, o Viktoras Diawara ir Laurita Peleniūtė su grupe pristatė kol kas analogų neturintį kūrybinį projektą „Elektroninės sutartinės“. Šis gitaristo ir muzikos prodiuserio bei folkloro tyrinėtojos ir atlikėjos projektas sujungė tradicinių sutartinių magiją su moderniais elektroniniais garsais, sukūrė unikalų ir įtaigų skambesį. Į sutartinių atlikimo bendrystę buvo įtraukti ir žiūrovai, o tai mistiškai apsijungė su jau pusmetį Ignalinos kultūros centre etnologės Sigutės Mudinienės organizuojamais sutartinių vakarais „Sutariam – susiuturam“. Sutartinių grožis slypi ne tik jų dermėje, bet ir bendruomeniškume. 

Ištvermingiausiems, vasariško lietaus nepabūgusiems vakarotojams smagią šokių muziką dovanojo DJ Augustyno.

Taip jau susiklostė, kad Kultūros centro darbuotojų darbas su renginio finaliniais garsais nesibaigia (iki paryčių dirbta išmontuojant ir suvežant įrangą, inventorių, sukabinant džiūti sulytas dekoracijas, tentus ir t. t.), darbuotojai turėjo progą pamatyti ir pasidžiaugti besikeičiančiais švenčių dalyvių įpročiais, kultūra – erdvė po renginio liko praktiškai švari. 

Už pagalbą šventės pasiruošimo darbuose Ignalinos rajono kultūros centras dėkoja rėmėjams, pagalbininkams ir bendraminčiams – verslininkams Egidijui Šiaudiniui ir Danieliui Paukštei, parduotuvei „Statybų takas“, Savivaldybės administracijos vadovams, Ignalinos miesto seniūnui Valentinui Rumbučiui ir Ignalinos seniūnui Jonui Polito bei abiejų seniūnijų darbuotojams.

Visada sakiau, ir šįkart vėl pasikartosiu, kad tikrą šventę susikurti gali tik pats būdamas kūrėju, net ir mažuose dalykuose. Šįkart prisidėjau dažydama suoliukus. Ir tai taip smagu žinoti, kad tas ir anas suoliukas yra mano dažytas. Smagu žinoti ir matyti, kad Ignalinos gėlynuose yra mano sodintų gėlių. Net neabejoju, kad taip pat smagiai jaučiasi visi, kurie kažkada kažkuo prisidėjo rūpindamiesi savąja Ignalina. Ne už tai, kad atlygį gauna, o dėl to, kad myli savo miestą. Joninės jau praūžė. Netrukus, liepos mėn., Ignalina švęs savo gimtadienį. Prisidėti ruošiantis šventei gali net tik įstaigos ar organizacijos, bet ir kiekvienas ignalinietis. Tuomet toji šventė bus tikra visų mūsų šventė, tikras gimtadienis! 

IRKC nuotr.