Ar žinote vietą, į kurią norėtųsi sugrįžti? O tokią, kurioje norėtųsi pasilikti amžinai, palikus iš proto besikraustančios civilizacijos „normas“? Kai perskaičiau informaciją apie Indrės Gruodienės ir Tomo Baušio organizuojamą Joninių susibūrimą stovyklavietėje SALOS, pusiau rimtai pajuokavau, kad nukeliavęs į Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje, Linkmenų seniūnijoje, esantį „pasaulio kraštą“, nebeturėsi galimybės sugrįžti, liksi amžinai. Tik štai… net nenumaniau, kad taip taikliai pavyko pasisakyti. Stovyklavietėje SALOS norisi pasilikti amžinai ne todėl, kad klaidu, sudėtinga ją rasti ar pasiekti ne vandens keliu, o todėl, kad ten sustoja laikas, užsimiršta susikurti rūpesčiai – ten tiesiog gera.

Savame kelyje žmogus – nepralenkiamas 

Skaitytojui turbūt smalsu, kodėl stovyklavietė SALOS, o ne Puziniškis, Ginučiai ar dar kas nors? Prieš šešerius metus pirmą kartą idėja iš tikrųjų švęsti Jonines pagal senąsias tradicijas užsidegė stovyklavietės SALOS šeimininkas Tomas Baušys. Ir jam pavyko. Iš įvairių Ignalinos krašto ir net šalies kampelių žmonės po truputį ėmė burtis aplink Tomą. Išvakarėse suplaukę valtimis ar laivais, suvažiavę automobiliais į stovyklavietę entuziastai visiškai laisvai, būdami čia ir dabar, ruošdavosi ypatingosios nakties magijai. Temstant visi sėsdavo į valtis, laivus ir giedodami lietuviškas sutartines, kupinas užkalbėjimų, palinkėjimų, plaukdavo link Ladakalnio palydėti Saulės naktigultui. Tuomet pasišviesdami degančiais žibintais, leisdavosi nuo piliakalnio žemyn, sėsdavo į valtis ir plaukdavo atgalio. Padūmoję, pažaidę smagių žaidimų, prieš auštant vėl skubėdavo į laivus ir plaukdavo link Ladakalnio pirmieji Saulės pasitikti. Šokiais, dainomis, žaidimais sveikindavo Saulę, dėkodavo naujai pradžiai – taip, kaip protėviai darė, kaip net gūdžiais sovietmečio laikais slapta tradicijas saugoję darydavo…

Kasmet prisijungdavo vis naujų entuziastų, nors viskas vyko tyliai, niekur nieko neviešinant. Kaip kad seniau – žinia sklido iš lūpų į lūpas. Pasak Tomo, tikslas – tradicijų išsaugojimas, o ne masiškumas. Joninių nakties papročiai – subtilus ir jautrus dalykas. Viskas priklauso nuo susirinkusiųjų noro ir gebėjimo sužinoti bei atpažinti ir įsijausti į senąsias magiškas apeigas. Kaip sakydavo senoliai, savame kelyje esantis žmogus – nepralenkiamas. 

Naujas Joninių formatas

Europe Direct Visaginas vadovė Indrė Gruodienė prognozavo, kad šiemet trumpiausią naktį paparčio žiedas skleisis neįprastomis spalvomis. Ir ji neklydo. Stovyklavietėje SALOS šiemet prie Tomo prisijungusi Europe Direct Visaginas komanda su Julijos Ritčik (4FUN) trio atpūtė kiek kitokio vėjo – tęsiant dešimtmetį organizuotą „EuroWind“ muzikos festivalį, simbolizuojantį europietišką laisvę. 

Atvykusieji tradiciškai pasitikti prie labai dailiai ir meniškai šeimininkų sukurtų vartų į Jonines. Po šimtamečiais medžiais būriavosi svečiai, kvepėjo ant laužo Tomo draugės gaminama šiupinienė, merginos ir moterys su puokštėmis rankose būriavosi prie „būrėjos“ Indrės suolelio, trokšdamos sužinoti ateitį, o prie kranto vienas po kito vis švartavosi iš Palūšės atplaukę laivai ir plaustai. 

Medžių ir nendrių natūraliai išaugintoje „scenoje“ pasirodė Indrė ir Tomas, o su jais ir kviestiniai svečiai – Julijos Ritčik (4FUN) trio. Julija Ritčik – žinoma Lietuvoje atlikėja ir dainų autorė. Kartu su Rimantu ir Justu Jasenkomis nuo 2020 m. koncertuoja kaip akustinis trio, bet visi trys muzikantai daugelį metu grojo grupėje „4FUN”, kuri susibūrė 2001 m. Vilniuje ir didžiausio pripažinimo sulaukė 2007 m. atstovaudama Lietuvai „Eurovizijos“ konkurse Helsinkyje. Suprantu, kad kažkam (tarkim, man) „Eurovizija“ nieko nereiškia ir niekada jos žiūrėjo, bet kažkam ji – įdomus ir svarbus reiškinys. Nepaisant skirtingų požiūrių, Julijos Ritčik trio sugebėjo sušildyti visus: nuo mažiausio iki vyriausio. Gerai žinomos, prieš kelis dešimtmečius „vežusios“ dainos, be smurto, pykčio, pagiežos, klausančius nukėlė į laikus, kai mokėta jausti, girdėti, mylėti, tikėti… ir džiaugtis. Skambėjo „Vėjas man pasakė“, „Love or leave“, „Gėlių vaikai“, „Švieski man vėl“ ir daug kitų nuostabių dainų. 

Pasak Indrės, švenčiant Jonines šįkart paminėtos ir Lietuvos narystės ES 20-osios metinės, o šis koncertas – dovana švenčiantiems. 

Koncertas koncertu, bet tradicijos yra tradicijos. Vyrai užkūrė laivų variklius ir visi dūšiomis ir mintimis persikėlė ten, kur turėjo būti tą vakarą – į save. Virtinė plaukiančiųjų pajudėjo link Ladakalnio, kur jau laukė iš kitur atvykusios vaidilutės, pradėjusios giesmėmis Saulę palydėti. Tomas užkūrė laužą, Hubertas su Robertu įžiebė deglus ir visi sustoję ratu, pritardami VIKO studentų dainų ir šokių ansambliui VORUTA, dainavo, giedojo, šoko – pagarbiai, su dėkingumu, meile ir tikėjimu Saulę palydėjo.

Ankstų rytą (4.40 val.) su tyromis ir skaidriomis mintimis, rasa nusiprausę, sveikatos ir energijos likusiems metams pasisėmę, įžengė į naują pradžią. 

„Gyvose“, nesurežisuotose Joninėse dalyvauta pirmą kartą. Dabar žinau, ką reiškia Laisvos Joninės man. Tai galimybė būti laisvu dalyviu, kartu kurti, puoselėti tradicijas. Žiūrovu gali būti bet kuriame kaime, mieste, nes renginių, pavadintų Joninėmis – į valias, o būti laisvu dalyviu tikruose dalykuose šiais laikais jau yra prabanga. Ar ir kitoms Joninėms norėsime sugrįžti į stovyklavietę SALOS? Tikrai taip! 

Autorės ir I. Gruodienės nuotr.