Milicijos įgaliotinis jau vyr. leitenantas Kunovas į „Tarybinio spartuolio“ kolūkį iš rajono centro, kaip ir visada, atvažiavo autobusu. Reikėjo pasiekti atokiausiai nutolusį, tarp giraičių pasislėpusį Viržinių kaimą. Pasiskolino kontoroje dviratį iš apskaitininko ir švilpiniuodamas mina lauko keliuku. 

Greitai baigsis šienapjūtė. Nepajusi, kaip javapjūtė prasidės. Atšvęstos Joninės. Jokių rimtesnių nesusipratimų nebuvo. Nė vieno į rajoną penkiolikai parų šluoti gatvių nepasiuntė. Tiesa, vaikezai pakulinius fejerverkus „ragatkėmis“ pradėjo leisti. Išvaikė juos nuo jaunimo laužo, kad čiuprų nenusviltų ar akių neišsidegintų. 

O dabar artėja Petrinės. Greit ir Oninės ateis. Žmonių susibūrimų neišvengsi. Reikia įspėti vieną probleminį paauglį, kad nesumanytų kiaulysčių krėsti. Apskritai valdžia draudžia švesti religines šventes. Liepia kolūkyje dirbti. Ši problema „Tarybinio spartuolio“ kolūkyje išsisprendė savaime, kai prie jo buvo prijungta merdėjanti „Raudonojo arklo“ žemės ūkio artelė, o joje – net trys sentikių kaimai. 

„Ne kvailas tas kolūkio pirmininkas Viršulis, – galvoja važuodamas dviračiu milicijos įgaliotinis Kunovas. – Sugeba organizuoti darbus“. 

Kolūkyje jau tampa tradicija, kai katalikai švenčia savo religines šventes, sentikiai dirba. Vis arčiau kelių jiems darbai parenkami, kad pravažiuojantys partkomo instruktoriai ar kiti tikrintojai matytų, jog kolūkyje nešvenčiama, darbai vyksta visu tempu. O kai sentikių šventės, katalikams tada šiokiadieniai. Dėl darbų nėra bėdų. Taip „Tarybinio spartuolio“ kolūkis už gerą darbų organizavimą praėjusiais metais net rajono pereinamąją raudonąją vėliavą gavo.

Ir arkliui suprantama, kaip sako slavai, neuždrausi tūkstantmečio tradicijų per kelis dešimtmečius. Žmonės kaip šventė anksčiau, taip švenčia ir dabar. Suranda įvairiausių būdų. Labiausiai paplitęs – varduvininkų sveikinimas. Vardinių išvakarėse jaunimas naktį ąžuolų vainiku varduvininko duris padabina. Taip pagerbtas turi šokius surengti. 

Nereikia nei kultūros namų meno vadovo, nei režisieriaus, nei jokio projekto. Paprasčiausiai pamiškėje nukertama keliolika artojams trukdančių beržiukų. Apkaišoma jais lygesnė vieta pievoje. Aplink pastatoma keletas suolų. Pakabinama ketvertas žibalinių „šikšnosparnių“ lempų ir prašom, šokite, kas norite. Jaunimui daug šviesos ir nereikia. O su muzikantu atsiskaitoma paprasčiausiai – surengiama soti vakarienė su naminės stikliuku. Pakviečiami ir geriausi draugai, brigadininkas, kita reikalinga kolūkio valdžia…

Tokios gegužinės nepatinka tik kaimo pletkininkėms. Joms aikšelėje mažoka šviesos. Tad kumščioja viena kitai alkūnėmis: „Žiūrėk, žiūrėk, Karaliaus Alma ant Jurgienės Juzuko kaklo pakibusi šoka, o Klemenso Petras tik aplink Kazimiero Verutę sukas. Daugiau nė vienos nešokdina. Matyt, greit vestuvių sulauksim“. 

Mindamas dviratį ir besidairydamas aplinkui į nupjautas pievas, milicijos įgaliotinis Kunovas staiga pamato vyrą iš griovio vandenį į miškelį nešantį. O ten lyg ir dūmelis berūkstąs. „Pakliuvai, balandėli!“ – suniurna sau panosėje ir puola dviračiu per pievą į giraitę. O ten – geriausias kolūkio traktorininkas Petraitis prie bravoro bestovintis.

– Tai ką, mielasis, įkliuvai nusikaltimo vietoje. Kur tai matyta vidury dienos, vos ne atvirai, samanę virti. O dar draugovininkas! – užsipuola nustėrusį Petraitį.

Staigiai užkluptas vyras sutrinka, bet greitai atsigauna. Net nemirksėdamas išpyškina:

– Atsiprašau pone, oi, drauge milicijos įgaliotini, aš čia niekuo dėtas. Atėjau karvių pievoje girdyti. Pamačiau miškelyje dūmelį. Pamaniau, ar tik ne piemenys samanas užkūrė. Dar miškas užsidegs. Griebiau kibirus su vandeniu ir atbėgau gesinti. O čia ir jūs paskui mane. Tai ką darom? Ardom bravorą ar palaukiam? Turėtų atsirasti ir tas, kas užkūrė. Jau ir pirmieji lašai pradeda lašėti…

Milicijos atstovas kasosi paausį ir susikaupęs mąsto. Galima palaukti. Nebloga būtų už rankos teisėtvarkos pažeidėją nutverti. Greičiau kita žvaigždutė atpečiuose atsirastų. Tuo tarpu Petraitis jau prilašino stiklinę. Siūlo paragauti. Iš po malkų iškrapšto užkandos. Pirmieji lašai maloniai nugurgia į skrandį…

– Jūs čia dar palaukite, kas nors turėtų ateiti, o aš bėgu. Reikia šaldytuve vandenį pakeisti, – sako Petraitis.

Prilašina antrą stiklinę ir stato ant kelmo. Čiupęs kibirus, dingta tarp kūmų. Eidamas prie griovio galvoja: „Taip dar nebuvo, kad milicija saugotų dektindarius“. Grįžęs su vandeniu, randa tuščią stiklinę. Įgaliotinis, pavėręs ant šakos, žarijose čirškina lašinių gabalą…

Vyrai, kiek belaukė, taip ir nesulaukė to, kas užkūrė bravorą. Apskaitininkas taip pat nesulaukė savo dviračio. Į namus išėjo pėstute…