Aną dieną Lrt.lt išspausdino Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto darbuotojo Zigmo Vitkaus straipsnį apie rusiškų keiksmažodžių padaugėjimą / grįžimą į mūsų kalbą. Lrt.lt nenurodė, kokios sritis specialistas yra Z. Vitkus, bet tai gal ir nesvarbu, nes apie keiksmažodžius kiekvienas gali išsakyti savo nuomonę.

Tiesa, mūsų kaime šito padaugėjimo nepastebėjau: kaip keikėmės rusiškai, taip ir keikiamės. O kaip nesikeikti, žiūrint, kaip sėkmingai darkoma mūsų kalba, ir čia visų pirma pasireiškia mūsų gerbiami piliečiai, vadinantys save mokslininkais, ir ne mažiau gerbiami žurnalistai, sėkmingai ištransliuojantys tuos lietuvių kalbos tobulinimus.

Kabučių čia niekur nedėjau, patys tai galite padaryti, jeigu manote, kad kai kas buvo pasakyta su neslepiama ironija.

Sakote, rusų kalbos įtaka mūsų kalbai nesijaučia? Žiūrėkite, kadaise žmogus eidavo ir pargriūdavo. Paskui kažkokiems vadinamiesiems kalbininkams šovė į galvą, kad reikia kristi, o ne griūti. Matyt, išsivertė iš rusiško „padatj“. Bet paaiškino gražiau, girdi, ir poetas rašė: „Ir parkritęs kaip ąžuolas girių puikus…“ Pasiklausykite, ir iš tikrųjų dabar dainuojama „parkritęs“, nors Maironis rašė „pavirtęs“. 

Kodėl? Matote, „kristi“ yra iškilmingiau, todėl ne nuodėmė ir poetą paredaguoti. Net sovietmečiu Maironis taip redaguojamas nebuvo, bet šis argumentas neteiktinas, patys suprantate, kodėl, o jei nesuprantate, patyliukais pasakysiu: sovietmečiu nieko gero nebuvo ir negalėjo būti, net jeigu jūs pagamintas sovietmečiu, vadinasi, esate šiek tiek brokuotas.

Mano supratimu, atskirti, kada griūnama, o kada krintama, ne taip jau ir sunku. Jeigu daiktas, nesvarbu, gyvas ar ne, kažkuria savo dalimi siekia žemę, tada jis griūna. Jeigu kabo – krinta. Taigi, žmogus griūna, šūdas krinta. O jei žmogus krinta, tai nebent nuo stogo.

Rusiški keiksmažodžiai užkliūna, tai gerai, bet kodėl niekam nekliūna, kai skaitome, kad reikia susirinkti savo šuns kakutes. Ogi „kaka“ – rusiškas žodis, ir šuns šūdukai šūdukais ir turėtų būti vadinami – lietuviškai.

O „senjorai“? Kaip gražiai šis skolinys išstūmė lietuvišką senolį, ar ne? Dabar visi, nuo prezidento iki valkatos (benamio, „lietuviškai“ vadinamo „bomžu“), kultūringai senolius vadina senjorais. Gražu, ar ne?

Tarptautinių žodžių vartojimo plonybes irgi gali suprasti nebent mokslininkai. Išmetėme tarptautinį žodį „invalidas“, nes jis, girdi, žeidžia invalidus, ir paėmėme lietuvišką atitikmenį „neįgalus“, kuris jau nieko nežeidžia. Štai kaip viskas keičiasi: anksčiau, pamenu, didžiausias įžeidimas vyrui būdavo, jeigu jį kokia moteriškė pavadindavo neįgaliu. Dabar atvirkščiai.

O pakantumas? Ne, lietuviško žodžio nereikia, geriau tegul bus tolerancija. O tai dar vietoj „aš toleruoju gėjus“ žmonės pradės sakyti „aš pakenčiu gėjus“. Reikšmė tai ta pati, bet skamba kažkaip ne taip, kaip kai kam norėtųsi.

Dirbtinio proto irgi protu geriau nevadinti, nes tada atrodys, kad mašina turi proto. Ne, geriau tegul turi intelekto, žmogui ne taip skaudu bus.

O angliškas lojimas „vau“? Išgirsti tokį, ir žinai, kad šitas žmogus nesugeba rasti lietuviško ištiktuko, reiškiančio nuostabą, pasigėrėjimą, sutikimą… Kiekvienam atvejui vis kitas ištiktukas tinka. Bet kam sukti galvą, apskritai – kam ta lietuvių kalba? Kaip dabar teisinga sakyti: jeigu nemokėsi angliškai, tai kaip susikalbėsi su kokiu turistu ar šiaip uždarbiauti atvykusiu užsieniečiu?

Vergo filosofija. Anksčiau mums kalė: mokykitės rusų kalbos, nes kitaip negalėsite bendrausi su atvažiavusiais vyresniaisiais broliais. Dabar: mokykitės anglų kalbos, nes greitai nebegalėsite su niekuo susikalbėti. Dabar anglų kalba – tai vyresniojo brolio kalba.

Tiesa pasakius, man tie angliškai kalbantys turistai Mažulonyse visai nereikalingi, o jeigu ir atvažiuos koks – tegul vertėją atsiveža. Savo šalyje aš turiu teisę kalbėti savo kalba.

Nesvarbu, kokia jūsų nuomonė apie Petrą Gražulį, bet vienas jo pasakymas man patiko. Kai žurnalistai jo paklausė, ar jis, važiuojantis į Briuselį, moka angliškai, jis jiems paaiškino, kad Briuselyje gerbiamos visos kalbos, todėl ten yra vertėjai, verčiantys į visas Europos Sąjungos kalbas, ir jis Briuselyje iš principo kalbės lietuviškai. 

Geras principas – sutikite.

Ką nors linksmesnio? Viena mokslininke save vadinanti lietuvė „snukiaknygėje“ pasamprotavo, kad lietuviški ištiktukai galėtų reikšti įvykio stiprumą ir trukmę. Pavyzdžiui, jeigu katė smarkiai ranką įdrėskė, tai bus „drykst“, o jeigu ne – „drikst“.

Komentatoriai netruko pasvarstyti, kaip atrodytų šitaip perdirbti kiti ištiktukai. Nebuvo užmirštas ir 2009 metais populiariausiu išrinktas ištiktukas „pyst“. Valstybinė lietuvių kalbos komisija sako, kad tai vartotinas lietuviškas ištiktukas, o „Lietuvių kalbos žodynas“ pateikia dvi ištiktuko „pyst“ reikšmes. Pirma – smūgiui žymėti „Ans mun tik pyst į ausį“, „Pyst par galvą su pagaliu“. Ir antra – netikėtam veiksmui nusakyti: „Pyst virvė i nutrūko“, „Pyst pašalpą gavau“.

Komentatoriai pasiūlė šį ištiktuką vartoti ne tik smūgiui nusakyti, kai balsė ilgoji, bet ir ilgai trunkančiam veiksmui, kai balsė trumpoji. Pavyzdžiui, į ausį, staiga, – balsė ilgoji, o smegenis, ilgai ir nuobodžiai, – trumpoji.

Kam nepatiko – galite spirti man iš kojos, kaip sako šiuolaikiniai angliškai mokantys sporto komentatoriai.