Antra olimpiada vyks be mūsų vyrų krepšinio. Tai labai nuvylė, nes buvome laikomi krepšinio šalimi. Dabar, kas netingi, kritikuoja rinktinę ir trenerį K. Maskvytį, visą trenerių štabą dėl nepatekimo į Paryžiaus olimpines žaidynes. Reikėjo bent 4 tritaškių, kurių dauguma iš laisvų padėčių skriejo pro šalį ir, ko gero, bilietas būtų laimėtas. Bet ar su tokiu žaidimu būtume ką nors pešę Paryžiuje? Vargu.
Seniai rašau, kad krepšinį žaisti dabar visame pasaulyje moka visi, bet taiklūs metimai, kaip nekeista, nuo žaidimo kokybės ne visuomet ir priklauso. Gerai įsiminė brazilai su latviais, kurie pirmame kėlinyje pataikė visus 8 tritaškius ir kaimynai jau po pirmojo kėlinio buvo praktiškai „nokautuoti“ – 34:11.Panašiai, kaip mūsiškiai, kai žaisdami su JAV, pasaulio čempionate Maniloje per pirmąjį kėlinį pataikė visus berods 9 tritaškius ir pirmą kėlinį laimėjo 31:12, o galutinis rezultatas 110:104 buvo mūsų naudai. O po to sekė tragiški pralaimėjimai italams, o itin latviams. Ir dabar, kai buvo „pervažiuoti“ italai, buvome euforijoje, kad rinktinė įgijo sportinę formą ir belieka nušluoti Puerto Riką. Daugumą garbių ekspertų, kurie manė, kad dėl kelialapio į Olimpiadą mums teks grumtis su italais, po pergalės prieš italus staiga nutilo, esą nerimtas varžovas buvo tie italai. O kadangi mūsiškiai buvo visus tris kartus prieš tai laimėję prieš Puerto Riką, tai mes buvome aiškūs favoritai. Nors buvo aišku, kad toje grupėje šeimininkai, o ne italai yra pajėgiausi, kaip dauguma ekspertų prognozavo. Net ir taip prastai žaidžiant, buvo galima laimėti, bet jei nepataikai iš laisvų padėčių, kaltas lieka treneris ir visi kiti. Vos 6 iš 28 tritaškių, bet net pataikius 10 iš tų pačių 28 metimų, būtų užtekę pergalei, nors būtų gana prastas pataikymo procentas. Su italais pataikyta 12 iš 30 tritaškių.
Po atrankos liko daug samokslo teorijų. Tai per slaptą kontrolinį susitikimą varžovai išsiaiškino, kaip žaisti prieš mus, kodėl nebuvo paimtas R. Giedraitis, kodėl nebuvo leista žaisti Ą. Tubeliui, D. Sirvydžiui, kai nekrito pagrindiniams žaidėjams ir pan. Apibendrinant, kaip esu ne kartą rašęs, mums kovoti dėl medalių nei Europos, nei pasaulio, juolab Olimpiadose praktiškai nėra jokių šansų. Beliks tik džiaugtis, jei ten pakliūsime. Kažkaip keista, kai tokiam populiariam krepšiniui Olimpinėse žaidynėse kvota tik 12 komandų, minimum turėtų dalyvauti 18 ar net 24 šalys.
Daug kas tiki, kad mūsų lygis pakils, kai ateis nauja žaidėjų karta – Ą. Tubelis, M. Buzelis, K. Jakučionis, D. Sirvydis, M. Krivas, A. Marčiulionis. Nelabai tikiu, nes ir kitose šalyse taip pat su talentais stipriai judama į priekį. Dauguma mano, kad gal reikėtų jau ir natūralizuotų žaidėjų, kaip daro daugelis šalių, turėdamos nepalyginamai daug ir savų aukšto lygio žaidėjų. Žinoma, rinktinei nebevadovaus K. Maskvytis, bet nelabai tikiu, kad atėjęs koks nors kitas stebuklingas treneris pakels mūsų nacionalinės rinktinės lygį į neregėtas aukštumas, net tas pats Š. Jasikevičius, jei stotų prie rinktinės vairo. Akivaizdus pavyzdys, kai su latvių treneriu L. Banchi iš Italijos, kaimynų rinktinė be K. Porzingio ir A. Gražulio savo namų aikštėje beviltiškai pralaimėjo Filipinams ir brazilams.
Iš atrankos komandų, kurios nepateko, labai patiko Filipinų ir Bahamų šalių komandų žaidimas. Pastarieji praktiškai lygiai kovėsi su galingais ispanais, nors gyventojų Bahamuose apie 120 (48 mln.:0,4 mln.) kartų mažiau nei Ispanijoje. Iš talentų bene labiausiai įsiminė fantastinis 18-mečio V. J. Edgecombe iš Bahamų žaidimas. Pagal mane, jis nė kiek neprastesnis už dviejų prancūzų pirmuosius šaukimus NBA naujokų biržoje.
Belieka stebėti, kaip Paryžiuje seksis mūsų krepšininkų trijulei 3×3 žaisti. Tačiau nelabai tikiu, kad mums pavyks, nes čia dar didesnė loterija nei įprastiniame krepšinyje.
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!