Šiemet minimas Lietuvos narystės Europos Sąjungoje dvidešimtmetis. Bent kiek neabejingam lietuvių tautos, jos kalbos ir pamatinių vertybių likimui, šis faktas ir džiugus, ir tuo pat metu keliantis dviprasmiškus jausmus. Kiek siekta, svajota, tikėta, o kiek sudėta vilčių! Vargu ar kas nors anuomet bent akimirką pagalvojo apie tai, kad scenarijus gali kiek kitoks… Gal kuriame nors etape padaryta per daug esminių klaidų? O gal nuo pat pradžių tikslas ir buvo toks, koks pasiektas? 

Ignalinos krašto muziejuje liepos 9 d. vyko renginys, skirtas apžvelgti Lietuvos narystės ES dvi dešimtis metų. Ta proga pristatyta įdomi paroda, kurioje eksponuojamos unikalios archyvinės nuotraukos, dokumentų kopijos ir plakatai, primenantys Lietuvos kelią į ES, parodytas dokumentinis filmas apie Lietuvos stojimą į ES, taip pat kalbintas žmogus, kurio gyvenimo keliui turėjo didžiulės įtakos narystė ES. 

Susirinkusius į renginį pasveikino Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovas Marius Vaščega, Ignalinos rajono savivaldybės meras Laimutis Ragaišis. Renginį moderavo „Europe Direct Visaginas“ vadovė Indrė Gruodienė. Ji taip pat kalbino ir Europos kultūrizmo čempioną, sportininką, trenerį, knygų autorių ignalinietį Andrių Pauliukevičių.

Ignalinos viešoji biblioteka turi sukaupusi ir suskaitmeninusi visą rajoninės spaudos archyvą. Būtent jame I. Gruodienė ir rado prieš du dešimtmečius publikuotus straipsnius apie ignaliniečių kelią į ES, pasirengimą šiam svarbiam įvykiui. Įdomu tai, kad laikraščio „Ignalina“ redaktore dirbo ir pati I. Gruodienė. Laikraščio „Ignalina“ redaktoriais taip pat dirbo ir šio straipsnio autorė, ir laikraščio „Mūsų Ignalina“, kuriame spausdinamas šis straipsnis, vadovas Jonas Baltakis („Ignalinos“ laikraštis ir buvo įkurtas jo iniciatyva, kaip alternatyva tuometei daug metų leistai vienintelei „Naujai vagai“). I. Gruodienė visiems pademonstravo laikraščio kopijas ir pacitavo anuomet rašytus straipsnius. Šiandien mažai kas teprisimena, jog po rekonstrukcijos atidarytas tiltas per Paplovinio ežerą tapo savotišku simboliu į Europą (str. „Į Europą – per naują tiltą“). Renginio moderatorė paskaitė ir anuomet aprašytus mieste vykusius šventinius renginius, skirtus Lietuvos įstojimui į Europos Sąjungą (str. „Ir Ignalina šeštadienį įkėlė koją į Europą“). Skaitytos ištraukos taip pat sukėlė dviprasmiškus jausmus: kokie mes buvome anuomet, ir kokie esame dabar. Ko išmokome per tuos metus? 

Daugelio laukta akimirka – pokalbis su A. Pauliukevičiumi. Jį kalbinusi I. Gruodienė domėjosi, kokią įtaką Lietuvos narystė Europos Sąjungoje padarė jo gyvenimui. Andrius prisiminė, kad tuo metu jis buvo Vilniaus pedagoginio universiteto antrakursis, studijavęs istoriją. Tą dieną Andrius su draugais šėlo šventiniame koncerte Vilniaus katedros aikštėje. Pašnekovas akcentavo du dalykus. Pirmiausiai, jis vargu ar būtų sutikęs savo žmoną Ilką (iš Namibijos), kuri studijavo ES, o antra – tik Lietuvai tapus ES nare jis galėjo laisvai ir oficialiai užsiimti kultūrizmu, nes sovietmečiu šis sportas buvo draudžiamas. 

Andrius akcentavo, kad per tuos metus jis gyvenęs ir Vilniuje, ir Didžiojoje Britanijoje, skaitęs paskaitas kitose ES šalyse ir pastebėjęs, kad per dvidešimt metų labai pasikeitė žmonių mąstymas ir požiūris į savo sveikatą, fizinį aktyvumą. Visiškai kitoks lietuvių sąmoningumas. Sveikata pradedama rūpintis ne tuomet, kai jau pasiligojama, bet iš anksto, paisant prevencijos principų. 

Kalbėdamas apie europietiškas vertybes, vyras teigė besižavintis skandinavišku paprastumu, kuklumu, kai nesidomima ir neaptarinėjami kitų žmonių gyvenimai, kai nedemonstruojama turtinė padėtis, kas apskritai laikoma blogo skonio ženklu. 

Ne vienam renginio dalyviui, matyt, savotiškai buvo smagu išgirsti, kad Andrius yra savojo krašto patriotas: kad ir kur bebūtų, visur, net ir Vilniuje, jaučiasi emigrantu. Todėl dabar džiaugiasi su žmona Ilka ir dukrele besikuriantis Palūšėje. „Noriu, kad mano dukrytė eitų į tą pačią mokyklą ir vaikščiotų aplink tuos pačius ežerus, kaip ir aš…“, – sakė Andrius. 

Nors ir bandė moderatorė išklausti, kokių planų turi Andrius su Ignalinos kraštu, vyras patikino, jog konkrečių veiklų nėra numatęs – viskam savas laikas. Sklandžios ir įdomios Andriaus kalbos turbūt galima būtų klausyti valandų valandas, bet visur ir visus spaudžia laikas…

Po pokalbio dar visi pakviesti įdėmiau apžiūrėti parodą ir pasivaišinti. Parodą „Lietuvos kelias į Europos Sąjungą: istorinis apsisprendimas“ parengė Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje, bendradarbiaudama su Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija, Lietuvos centriniu valstybės archyvu ir kitomis valstybės institucijomis. 

Parodos partneriai: EUROPE DIRECT Visaginas ir Ignalinos krašto muziejus. Parodoje eksponuojamų nuotraukų autoriai: Džoja Gunda Barysaitė, Ramūnas Danisevičius, Vladimiras Gulevičius, Romualdas Jurgaitis, Jonas Junevičius, Paulius Lileikis, Petras Malūkas, Andrius Petrulevičius, Zita Stankevičienė ir Jonas Staselis.

Galima pasidžiaugti, kad minint Lietuvos narystės Europos Sąjungoje dvidešimtmetį, kol kas dar visi kalbėjo lietuviškai. Juk suprantama, nes jaunimas nelabai domisi renginiais, o paskutinieji išeinančios kartos mohikanai dar beveik nekalba anglų kalba. Tai natūralu, kaip ir tai, kad jau minint trisdešimtmetį, unikaliose vizualizacijose žmonės stebės kažkada lietuviais save vadinusius baltaodžius, kalbėjusius keista kalba. Tai nėra nei gerai, nei blogai. Matyt, natūraliai turi kažkas išnykti, o to kažko vietoje atsirasti kažkas naujo – kaip ir gamtoje. 

Lietuvos Respublikos vyriausybė paskelbė Valstybės ateities viziją „Lietuva 2050“ – tai ilgesnės negu 20 metų perspektyvos dokumentas, kuriame bendros kūrybos būdu kartu su ekspertais, piliečiais ir kitais bendrakūrėjais nustatoma Lietuvos ateities vizija, jai įgyvendinti reikalingos strateginės ambicijos ir poveikio rodikliai, rodantys siekiamus socialinės, ekonominės ir aplinkos būklės pokyčius šalies mastu. Kviečiama susipažinti su šiuo dokumentu, tuomet galbūt suprasite, kodėl tokius dviprasmiškus jausmus kelia šis Lietuvos narystės ES dvidešimtmetis. Ateitį pradėti kurti reikia jau šiandien, nors galima plaukti pasroviui. 

J. Baltakio nuotr.