Skip to content

Ar dar galima išgelbėti Auksinį ežerą? 

Lina RAGINYTĖ

Dar viena nuomonė… Kodėl rašau nuomones, o ne gražiais biurokratiniais terminais papuoštus sunkiai net pačiam rašančiajam suprantamus „rimtus“ straipsnius? Galiu, bet nenoriu. O nenoriu dėl tos pačios priežasties, dėl ko nežiūriu jokių eurovizijų ir olimpiadų. Kam reikia tuščio oro virpinimo ir kas dar vis nesupranta, kas vyksta pasaulyje – prašau, „mėgaukitės“ šiais ir kitokiais šou… Aš, kol dar įmanoma, noriu gyventi tikrą gyvenimą ir bent kažką tikro palikti po savęs. Norinčius gyventi taip pat, kviečiu ką nors nuveikti drauge. Tarkim, pabandyti išgelbėti mūsų Auksinį ežerą.

Kas tas Auksinis?

Senieji ignalineičiai žino, kad Auksinis yra Gavys. Gėda prisipažinti, bet nežinau, kodėl šis ežeras turi du vardus ir kuris iš jų tikrasis. Nuo vaikystės žinojau aplink miestą esančius: Žydauską, Žaliąjį ir Auksinį. Laikui bėgant jie imti vadinti (esą senaisiais pavadinimais) Paploviniu, Šiekščiu ir Gaviu. Beje, žinota, kad Paplovinis ežeras dėl tiesiogiai į jį leistų miesto nuotekų, lyg ir nepagarbiai vadintas Paplaviniu (nuo žodžio paplavos) ir jame ilgą laiką buvo draudžiama maudytis, kaip, beje, ir Gavaityje. Gavys Auksiniu vadintas dėl to, kad anksčiau jo dugnas buvęs neuždumblėjęs ir dėl saulėje šviečiančio smėlėto dugno tapatinamas su žibančiu auksu. Tas tiesa, toks Gavio ežeras išlikęs ir mano atmintyje, nes vaikystėje šokinėdavę nuo tilto pabaigoje sumontuoto paaukštinimo, saulėtą ir nevėjuotą dieną galėdavome apačioje įžiūrėti žibantį ežero dugną. Gi dabar viskas uždumblėję iki pat mažojo „varlinuko“. Atvykusieji į Ignaliną ne taip seniai ar jaunesni gyventojai turbūt net neįsivaizduoja, kad prieš 3–4 dešimtmečius taip buvę. 

Žmonių veiklos padariniai

Kai atsuki mintyse laiką ir pagalvoji, ką ir kaip veikė žmonės, iš gamtos sulėkę į miestus ir ėmęsi kurti šviesų rytojų, net supykina. Žmonių veiklos padariniai Gavio ir Gavaičio ežerams jaučiami ir šiandien. Bet mokslo žmonės visur ir visada randa paaiškinimų: ežerų nykimas (užžėlimas) – natūralus procesas. Tebūnie. 

Bet aš norėčiau priminti, kiek mes, žmonės, kūręsi prie šių ežerų, prisidėjome (o kai kas dar vis prisideda), kad ežeruose vyktų nenatūralūs procesai. Tūkstančius metų gamta sugebėjo taikytis prie pokyčių ir išsaugoti „atmintį“. Tai jau įrodyta tyrinėtojų. 

Mūsų nuostabus ežerų kraštas turi unikalią galimybę – semtis žinių iš atminties lobių, kuriuos saugo ežerų gelmės. Tai liudija ir kaimyniniame Molėtų rajone, Luokesų ežere, aptiktos daugiau nei 2,5 tūkst. metų ežero dugne išsaugotos dviejų polinių gyvenviečių liekanos, odos dirbinių likučiai, šaukštai. Tai liudija ir Bėlio ežero (vos 7 km nuo Ignalinos r. ribos, Švenčionių r.) saloje rasta polinė gyvenvietė ir ano meto buities liekanos.

Prisėskime prie Gavaičio. Kažkada pylimėliais atskirtos Gavaičio ir Gavio apylinkės buvo vienos saugiausių vietų gyventi žmonėms tiek žmonių, tiek žvėrių atžvilgiu. Tačiau sparčiai vystantis mokslui, technologijoms, deja, žmogaus veikla atnešė daugiau žalos nei naudos. Ilgą laiką šalia Gavaičio ežero veikusi miesto skalbykla ir pirtis, kurių nuotekos tekėdavo teisiai į ežerą, smarkiai teršė jį. Apie 1985 m. įvykusi ekologinė avarija, kai į griovį, kuriame besikaupiantys lietaus vandenys tekėjo į ežerą, įgriuvo traktorius su pilna priekaba azoto trąšų, kurių, kaip kompensaciją ir paramą rajono kolūkiams, skyrė tuometinės Ignalinos AE vadovybė. Visos trąšos sutekėjo į Gavaitį. Žinoma, tada buvo iškelta Lietuvoje pirmoji ekologinė byla ir laimėta, tačiau toji bauda, kurią teko sumokėti bendrovei „Agrochemija“, juk negalėjo pakeisti fakto, kad ežeras jau užterštas. Kitas atvejis, jau gerokai vėlesnis, kurį užfiksavo Ignalinos televizija – avarija šalia ežero esančiame nuotekų surinkimo rezervuare, kai sugedus siurbliui, miesto nuotekos tekėjo ne į valymo įrenginius, esančius už kilometro (Švenčionių g. 11) į pietus, o per viršų liejosi į Gavaičio ežerą. 

Ilgą laiką ežerą kankino ir rytinėje ežero pusėje įsikūrę kai kurių sodininkų bendrijos „Tulpė“ bei gyvenamųjų namų kvartalo (Sodų, Žilvyčių ir Gėlių gatvių) gyventojų neatsakinga veikla. Pasirodo, kažkas iš gyventojų savaitgaliais ar švenčių dienomis savo nuotekas iš individualių nuotekų surinkimo rezervuarų išleisdavo į lietaus vandens surinkimo šulinius, o šie sutekėdavo į šių gatvių sankirtoje esantį paviršutinių vandens nuotekų valymo įrenginius, paprasčiau – nusodintuvus išleistuvus. Paskui viskas iš jo sruveno tiesiai upeliuku į Gavaitį. Ir tai vyko dar iki 2022 m. Šį keistą reiškinį pastebėjo rajono Tarybos narys Jonas Baltakis, mat pro judviejų su drauge sodą ir teka tas upeliukas, visas miesto paslaptis plukdydamas į Gavaitį. Ta istorija nebuvo užleista, atsakingi asmenys, „sugaudė“ teršėjus. Tai vis – žmonių veiklos pasekmės. 

Atsiprašykime Auksinio

Tai, kad šiandien Gavys (Auksinis) prarado savo žavesį ir jo vanduo „nebeskamba“, „kalta“ ne tik, pasak aplinkosaugininkų, besikeičianti gamta, bet pirmiausiai – žmogus. Jis turi prisiimti atsakomybę ir padaryti viską, kas įmanoma, kad dar labiau nepakenktų ežerui. Įvairūs teisės aktai yra svarbūs ir reikalingi, bet pirmiausiai reikia „kalbėtis“ su ežeru (mišku, upeliuku, medžiu ir t. t.), o tik paskui mojuotis dokumentais. Tai, kas sukurta gamtos, gyvuoja nesuskaičiuojamus amžius, o visokie įstatymai, įsakymai, nutarimai ir mokslo atradimai keičiasi kartais dažniau nei Mėnulio fazės. Kaip galima aklai vadovautis tokiais dalykais? Dėl akių – taip, bet jei nuoširdžiai galvojama apie šalį, kraštą, jo žmones ir ateitį, tuomet reikia „kalbėtis“ ir su ežeru, ir su pakelės akmeniu prieš priimant esminius sprendimus. Kol kas mes tegalime atsiprašyti Gavio ir Gavaičio ir mintyse paklausti, kuo galime padėti. 

Išeitis – baltieji amūrai ir plačiakakčiai?

Su Auksiniu pasikalbėjau ir aš. Nepatinka ežerui tie vykdyti sąžalynų valymai mechaniniu būdu, nenori ežeras ir cheminių medžiagų, kurių gauna ne tik per nuotekas, bet ir nuolat maitinant žuvis įvairiais dirbtiniais pašarais. Tačiau Gavys visai mielai priimtų savo gelmių karalijon baltuosius amūrus ir plačiakakčius. Kodėl? 

Baltasis amūras – karpžuvių žuvis, priklausanti karpinių šeimai. Vardą gavo nuo Tolimuosiuose Rytuose tekančios upės pavadinimo. Baltasis amūras labai panašus į karpį ištemptu kūnu. Baltasis amūras kartu su plačiakakčiu atlieka vandens telkinių švarintojų funkciją, nes maitinasi sužėlusiais augalais, stambiais dumbliais. Plačiakakčių pagrindinis maistas yra mikroskopiniai, sukeliantys vandens „žydėjimą“, dumbliai ir bakterijos, moksliškai dar vadinami fitoplanktonu, kuriuos plačiakakčiai surenka filtruodami vandenį. 

Juk tikrai įmanoma įžuvinti Gavį šiomis neplėšriomis žuvimis. 

Didideli pinigai

Gavio plotas – apie 125 ha, Gavaitis – mažytis. Kad būtų „sodriai“ įžuvintas Gavys, reikia 12 tūkst. paaugusių amūrų, nes vienam ežero arui išvalyti reikalinga 1 žuvis. Jei įžuvinti mažomis žuvytėmis, didelis pavojus, kad jos neužaugs, nes labai mėgstamos plėšriųjų ešerių. Na, detales turėtų išaiškinti ir sprendimus priimti šios srities žinovai. Bet apskritai greitam įžuvinimo projektui, reikėtų maždaug 10-12 tūkst. eurų ir paprašyti žvejų, kad bent keletą metų negaudytų šių žuvų Gavio ežere. Žinau, kad valdininkai dabar sumestų tūkstantį ir vieną priežastį, kodėl to negalima padaryti. O aš sakau, kad norint galima dar ne tai padaryti ir būdų yra net ne vienas. Vienas iš jų – Ignalinos rajono vietos veiklos grupės administruojamos ES lėšos. 

Mes ne tiek ir ne tokių nuostolių padarėme Ignalinos gamtai vien per paskutinį šimtmetį, tad bent dabar ir bent kažką galime pradėti daryti dėl jos. 

Ignalinos TV archyv. nuotr. 

1 komentaras

  1. Auksinis nes alia auksinis dušas? Tipo šitas ežeras yra galutinai sumyžtas? Ne veltui joks bybys nekimba :–)


Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje

Add Your Heading Text Here