Vis dažniau žiniasklaidoje pasirodo žinučių apie buvimą mūsų krašte rudųjų lokių, o iš pasaulio vis dažniau žinių apie lokių užpultus turistus. Dar visai neseniai mūsų garsūs ekspertai aiškino, kad mūsų miškai, girios netinkamos lokiams gyventi, silpna jiems pašarinė bazė, o didelis lankytojų skaičius miškuose neleis šiems plėšrūnams nuolat gyventi. Bet matome, kad prognozės aiškiai nesitvirtina, kaip ir buvęs skeptiškas požiūris su stumbrais, kad esą šiems girių milžinams mūsų aplinka taip pat jau nebetinkama normaliai gyventi. Bet grįžkime prie meškų problemos.
Pirmiausia, kiek galėtų meškų „tilpti“ mūsų miškuose, giriose. Gal reikėtų palyginti su Rumunija, kur didžiausias rudųjų lokių tankumas ir viena didžiausių populiacijų pasaulyje, nors miškai užima tik 19 proc., o pas mus – beveik 33 proc. teritorijos. Rumunijoje jų, net sunku patikėti, apie 8 tūkst. Po turisto žūties, 2024 m. leista sumedžioti apie 500 lokių. Beje, pasaulyje rudųjų lokių priskaičiuojama 200 tūkst., vien Rusijoje – 120 tūkst., o lokių šeimoje yra 8 rūšys. Kadangi Lietuva yra beveik 4 kartus plotu mažesnė nei Rumunija, teoriškai pagal tenai lokių skaičių pas mus galėtų gyventi apie 2 tūkst. individų. Prie tokio gausumo turbūt niekas iš mūsų nedrįstų nė kojų kelti į miškus nei uogauti, nei grybauti. Ko gero, Lietuvai užtektų ir 250–300 populiacijos ir tai būtų problemų. Galimai reikėtų papildomo šėrimo, nes kitaip būtų ir naminiai gyvuliai puldinėjami, ir bitynai nebūtų saugūs. Bet mūsų aktyvistai yra griežtai nusistatę prieš bet kokį laukinių gyvūnų papildomą šėrimą, gal tik kaip išimtis yra šėrimas baltojo bado metu, kurio pastaraisiais metais beveik nebepasitaiko. Suprantama, tos gyvūnų rūšys, kurių populiacijos yra gausios ir negresia grėsminga tendencija nykti, tai, aišku, lepinti gyvūnų gal ir nereikėtų, bet retoms, nykstančioms rūšims reikėtų taikyti visus galimus metodus, taip pat ir papildomą šėrimą, dirbtinį veisimą, kad populiacijos neišnyktų, atsistatytų.
Kaip galėtume meškoms padėti. Žinoma, meškos yra didelės avižų mėgėjos ir reikėtų jų buvimo vietose turėti plotų, apsėtų avižomis, kukurūzais. Aišku, vyktų konkurencija su šernais. Reikia pastebėti, kad dar ne per seniausiai kinai laikė meškas nelaisvėje – dėl tulžies sekreto, vartojamo gydymo liaudies medicinos tikslais. Bet kilo dideli aktyvistų išpuoliai. O kaip galima iš gyvų meškų imti tą sekretą, taikant operacinę intervenciją, man nežinoma situacija.
Apie nuotykius su meškomis
1968 m. po pirmojo kurso per vasaros atostogas su kursioku Arūnu nusprendėme pakeliauti po Karpatų kalnus. Keliavome praktiškai be žemėlapių, ėjome kur akys mato. Vieną pavakarę, ieškodami kur statyti palapinę nakvynei, sutikome moteriškę, kuri paklausė mūsų: „Vaikeliai, ar nematėte meškos, ji papjovė mano veršiuką“. Sakome, kad ne, ir mano kolega baisiai sunerimo – kaip miegosime, kai kažkur bastosi meška. Sugalvojome šalia palapinės ant kuolo pakabinti katiliuką su koše ir jei meška ateis, pirmiausia pajudins katiliuką, o jei mus puls, ginsimės dideliu ilgu medicininiu peiliu. Aišku, per naktį buvo mažai miegota, o meška, pasisotinusi veršiena, gal visai net nemąstė papildomai pasivaišinti dar ir mūsų košes likučiais. Bet dar ne viskas.
Anksti atsikėlę iškeliavom toliau ir kita nakvynė buvo gerokai toliau nuo tos vietos, gal už kokių 20 km. Netikėtai užtikome namelį (,,prijutą“), tad mano kolega sako – nestatysime palapinės, nes vis tebesivaideno persekiojanti meška. Apsinakvojome namelyje. Apsistojus paaiškėjo, kad namelio durys be uždarymo. Gerai, kad buvo nedidelis suolas ir galvojome, jog braunantis meškai vidun suolas, priglaustas prie durų, nuvirs ir mes prabudę ginsimės. Man miegant, po kojomis buvau padėjęs suvyniotą palapinę, kad kojos pailsėtų. Per miegus numetus ją nuo gultų, kolega šoko su peiliu gintis nuo tariamos meškos įsiveržimo, bet aš tyliai, pašnibždomis ištariau, kad nukrito po kojomis padėta palapinė, tad situacija ramiai išsisprendė. Kai mes išlindom iš tų vietų į pirmą pasitaikiusį kaimą, klausėme vietinių, kur esame. Jie klausia, iš kurios pusės mes atėjome. Rodome – iš ten. O ten visiškas pasienis su Rumunija (kur meškų daugiausia, bet mes tada to nežinojome), į kurią niekam nevalia patekti.
Kitais metais per pavasario atostogas aš su kolega ir grupe kursiokų vėl keliavome į Karpatus, iš praeitos kelionės turėjome jau pažįstamą eigulį, kuris prižiūrėjo Ukrainos KP pirmojo sekretoriaus V. Ščerbickio vilą ir davė mums raktus nuo jos. Kartą atbėga merginos garsiai šaukdamos, kad šalia riaumoja meška. Mes su šautuvu išbėgome ją nubaidyti, o pasirodo, tai tik stirnos duslus balsas, perspėjantis savo jauniklį apie pavojų.
Ir paskutinis atsitikimas. Mano kolega buvo didelis keliautojas plaustais po Šiaurės Sibiro upes. Keliaudamas Taimyre išėjo savo reikalais toliau nuo stovyklavietės ir užsirovė ant meškos su meškiukais. Pasakojo, kad teko skubiai „evakuotis“ į artimiausią nestorą medį, bet ir meška iš paskos medin. Gynėsi kojomis nes ploname medyje meškai nebuvo patogu nutempti nuo jo žmogų. Išgirdę šauksmus, atbėgę kelionės draugai nušovė mešką ir taip išgelbėjo savo žygio draugą. Beje, teko ragauti tos meškos mėsos, pirmą ir kol kas vienintelį kartą. Jei neklystu, estai pagal licenzijas iš sumedžiotų meškų gamina konservus. Jei taip, tai gal kada nors įvyks ir antra meškienos degustacija.
Tad jei jų bus nemažai ir mūsų krašte, gali nutikti visokių nuotykių. Susitvarko estai, kurie turi 600 meškų (nors medžiotojai mano, kad jų daugiau nei 1000), gal kaip nors ir mes sugyvensime su jomis. Susidūrus su meška, paprastai ji pirmoji pasišalina, net asmeniui nepajutus. Pavojingiausia susitikti lokę su meškiukais.
***
Liepos 26 d. Anykščių r. laikraštis „Anykšta“ pranešė, kad buvęs Troškūnų girininkijos girininkas Audrius Kusta pasidalijo informacija, jog Troškūnų miške, Smėlynės kaime moteris liepos 24 d. matė du meškiukus. „Mane tikina, kad meškiukus tikrai matė, bet grybauti išėjusi mergaitė taip išsigando, kad pamiršo su savim turinti telefoną, nenufotografavo. – Kelias dienas prieš tai meška buvo nufilmuota vaikštanti netoli Raguvos (Panevėžio r.), tą patį vakarą užfiksuota už Panevėžio ir po kelių dienų čia matė du meškiukus. Mergaitė man paskambino, bet aš nespėjau – meška juk nelauks.“
Įvairių specialistų nuomone, Lietuvoje vasaroja ne viena meška, o kai kurie jų mano, kad mūsų miškuose lepečkojės jau ir žiemoja.
Asociatyvios lrytas.lt nuotr.
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!