„Tarybinio spartuolio“ kolūkio pirmininkas Viršulis buvo savotiškas žmogus. Sunku surasti tikslių žodžių apibūdinti jo būdą ir charakterį. Niekada nekeldavo balso, kad ir labai supykdavo. Kaip reta valdžios atstovams, nemėgo skundikų, liežuvautojų, padlaižūnų ir pataikūnų. Vertino saikingą humorą. Kai būdavo gero ūpo, suskeldavo anekdotą, kad visi raičiodavosi iš juoko. Su kolūkiečiais sutardavo ir bendravo draugiškai, kaip lygus su lygiais. Už tai gerbė ir mylėjo jį žmonės.

Deja, tokios pagarbos nesulaukė iš valdžios. Ūkyje tvarkėsi anuo metu palyginti neblogai, bet retai kada išgirsdavo pagiriamąjį viešą žodį. Matyt, rajono vadukų ambicijas veikė kartais tiesiai į akis išdrožiama ne visada miela tiesa. O gal ir linksmas posakis ar anekdotas, žvirbliu išskridęs kolegų kompanijoje, ne retai jau jaučiu pasiekdavęs valdžios ausis…

Tada daugiau negu pusė rajono ūkių, netgi atsilikusių kolūkių vadovų jau turėjo lengvąjį transportą. Vieni važinėjo brezentu dengtais „gaziukais“, kiti – „moskvičiais“ ar „pobedomis“. Buvo ir tokių, kurie įsigudrino įsigyti net „volgas“. Suprantama, ne be valdžios palaiminimo. Kiek beprašė Viršulis skirti kolūkiui lengvąją mašiną – vis bergždžiai. Valdžia maloniai prašė palaukti. Paplodami į petį rajono vadovai vis žadėjo – jei ne šį, tai kitą ketvirtį, jei ne šiemet rudenį, tai kitais metais pavasarį paskyra tikrai bus. Laikas bėgo, o reikalai nejudėjo.

Vieną vasarą bandymų stoties eksperimentiniame ūkyje buvo rengiamas tarprajoninis seminatas konservantų panaudojimo siloso gamyboje klausimais. Iš sostinės žadėjo dalyvauti net pats Pirmasis, o su juo kartu žemės ūkio ministras ir armija įvairiausio rango klerkų. 

Eksperimentinis ūkis ir rajono valdžia net išsijuosę ruošėsi šiam svarbiam istoriniam įvykiui. Ieškojo medinių šaukštų, kad svečiai nenusidegintų lūpų, srėbdami nuo laužo nukeltą žuvienę. Rajkopsąjungos atstovai lakstė po bazes ir gretimus rajonus – ieškojo deficitinio tualetinio popieriaus. Seminaro išvakarėse dieną ir naktį samdyti komunalininkai laistė kortedžui skirtus žvyrkelius ir lauko keliukus, kad, neduok Dieve, Nalšios žemės dulkių smiltelė nenugultų ant Pirmojo „zimo“.

„Tarybinio spartuolio“ kolūkio pirmininkas Viršulis seminarui irgi ruošėsi. Šį kartą ryžosi dar negirdėtai avantiūrai. Vakare, pasibaigus darbo dienai, pasikvietė vairuotoją Galiną. Ši moteris kolūkyje garsėjo humoru ir kandžiu liežuviu, kaip žmonės sako, buvo boba velnio nešta ir pamesta. Sutverti kažkokią išdaigą ar pertraukti per dantį užrietusį nosį kolegą jai reiškė tą patį, kaip nusispjauti. Sunku buvo suprasti, kada jį juokus krečia, o kada rimtai kalba.

„Galinočka, man reikia tavo pagalbos, – pradėjo pokalbį pirmininkas. – Rytoj nuveši mane į seminarą eksperimentiniame ūkyje. Užpilk benzino, paruošk kelionei srutovežį“.

Net eibes krėsti įpratusi Galina tiesiog išsižiojo. Gal pirmininkui kažkas negerai pasidarė? Gal jau nuo rūpesčių šėtonai galvoje badosi? Ne į seminarą, o pas psichiatrą važiuoti reikia. Kur tai matyta į seminarą, kur suvažiuos kaimyninio rajono ūkių vadovai, net respublikos valdžia, prasmirdusiu srutovežiu dardėti. O antra vertus, kada ji dabar spės paruošti mašiną – išplauti, išskalauti. O kuo? Tonos skalbimo miltelių reikia. Visa tai tiesiai į akis išdrožė pirmininkui. O šis sėdi ir šypsosi:

„O tu, Galinočka, nieko nedaryk, nebent tik nuo ratų purvą nukrapštyk, kad kelyje asfalto neužterštum. Cisternoje tegul pora šimtų litrų kiaulidės gėrio teliuskuoja“, – šypsodamasis pirmininkas aiškina žado netekusiai Galinai ir išpasakoja viską, ką sumanęs.

Besiklausant Viršulio aiškinimo, pradėjo šviesėti Galinos veidas. Ne, pirmininko stogas nenuvažiavo. Jis dar kaip niekad tvirtai laikosi. Ir ją pačią pagavo azartas. Pasijuto savo sferoje. Viskas bus padaryta, pažadėjo. Kad tik naudos būtų…

Rytojaus dieną, nuvažiavus prie eksperimentinio ūkio kontoros, įsikūrusios apsilupusiuose, nustekentuose dvaro rūmuose, kieme jau rikiavosi mašinos. Pagal rangą. Garbingiausioje vietoje blizgėjo Pirmojo „zimas“. Greta – žemės ūkio ministro „volga“. Ūkių vadovų mašinos išsirikiavo atokiau nuo valdžios transporto. Tik Galina, iš anksto pravėrusi cisternos dangtį, kuo ramiausiai sustojo greta „zimo“.

Ir taip visą dieną. Seminaro dalyviai važiuoja prie fermos, kur slegiamas silosas, Galina pirmoji lydi „zimą“. Visi duoda kelią. Nuvažiavus į kultūrines pievas pažiūrėti, kaip mechanizatoriai pjauna ir konservantais laisto susmulkintą žolę, Galina sustoja pavėjui arčiau Visagalio mašinos, kad iš cisternos geriau sklistų aromatas. 

Tokio įžulumo nešlaikė Pirmojo ambicija. Pamojęs ranka, pasikviečia Viršulį.

„Kokį velnią dabar čia išdarinėji su tuo savo „gavnovozu“. Galėjai bent jau sunkvežimiu, kaip kai kurie kiti atvažiuoti“, – pykčio perkreiptu veidu tarkuoja kailį pirmininkui.

„Labai atsiprašau, draugas sekretoriau. Giedras oras, visi sunkvežimiai šieną vežą, o aš neturėjau kuo kitu atvažiuoti“, – veide užslėpęs šypseną ir nuolankiai nusižeminęs aiškinasi Viršulis.

„Išskirk iš savo fondų šitam pridurkui „gaziuką“. Tegul nepiktina ir nejuokina žmonių“, – pasisukęs į greta stovintį žemės ūkio ministrą, išpyškina respublikos Galva ir pasuka prie savo mašinos. Paskui jį puola rajono valdžios atstovai, maldaudami dar pasilikti, dar neišvažuoti. Juk tiek ruoštasi…

Važiuodami į namus, Viršulis ir Galina žvengė net susiriesdami. Vos į griovį neįsigrūdo. 

Nepraėjo nė mėnuo ir Galina iš Vilniaus specialiosios tiekimo bazės atriedėjo naujintėlaičiu, žalsvais dažais blizgančiu, brezentu dengtu „gaziuku“. Pirmininkas bendrai pasiūlė juo važinėti. Bet Galina kategoriškai atsisakė. Girdi, jos Nikiforas labai įtarus ir pavydus. O ir žmonės prisigalvos nebūtų dalykų. Kam to reikia?

Rajono valdžios per seminarą žadėta griausmų ir žaibų audra pamažu atlėgo. Kaip ten bebūtų, tik Viršulio dėka rajonas gavo viršfondinį transporto vienetą.