Šią vasarą nuskambėjusi Lietuvos 100-mečio dainų šventė ilgai išliks mūsų prisiminimuose ir neskaidoma dalimi nuguls į kultūros istorijos puslapius. Kad giria žaliuotų ir išliktų tauta per visas laikmečio negandas, svarbu liudyti ištikimybę tradicijai, nusilenkti protėvių išminčiai. Mes tikrai turime tvirtus pamatus, apie kuriuos bylojo Dainų šventės unikali visuma, ant jų tvirtai ir nepajudinamai stovi Lietuva ir kiekvieno mūsų gyvenimas. Dideliame istorinės šventės dalyvių ir svečių veiklos rate dirbo visas būrys ignaliniečių – atlikėjai ir kolektyvų vadovai, įsijungdami į 100-mečio renginio programą, „sukosi iš peties“. Visgi, būnant dalyviu ir įsiliejant į meniškai kuriamą visumą, formuojama vienokia atsakomybės našta, o prisilietus prie Dainų šventės organizavimo šerdies, išgyvenama dar giliau. Etnokultūrinių tradicijų puoselėtoja, daugelio žinomų ir garsių Lietuvoje Vilniaus miesto kultūros projektų, tarptautinių renginių organizatorė, savanorė ir dalyvė ignalinietė Milda SAVICKAITĖ dirbo pačiame šventės formavimo branduolyje. Kaip buvo kuriama ta magiška visuma, jungianti šimtus atlikėjų ir kokia veikla gulė į kraštietės atsakomybės naštą? Kalbiname Mildą.

– Pačiai teko ypatinga misija – dalyvauti Lietuvos 100-mečio dainų šventės rengimo darbuose. Kai renginys jau praeityje, galima klausti kaip sklandžiai vystėsi organizacinė jo veikla?

– Misija išties ypatinga – esu dėkinga Sauliui Liausiai (Lietuvos nacionalinio kultūros centro direktoriui), Ievai Krivickaitei (Viešųjų ryšių komandos vadovei, kuriai priklausiau), Ingai Kriščiūnienei (vyr. dainų švenčių koordinatorei ir Sauliaus Liausios pavaduotojai) už pasitikėjimą, atvirą ir aktyvų kolegišką bendradarbiavimą. Didelės apimties renginiuose visada turi būti pasiruošęs netikėtumams, neplanuotoms situacijoms ir maksimaliai pasitelkti kūrybiškumą, kuris privalo darniai susiklostyti su organizuotumu bei ramia reakcija, šypsena į aktyviai kintančias situacijas. 

Patirtis ties viešojo ir privataus sektorių masinių renginių, aktyvacijų inicijavimu ir įgyvendinimu nacionaliniu mastu gausi, Dainų šventės komanda puiki – daugelis dalykų vyko tikrai sklandžiai.

– Kokia tiesioginė atsakomybė renginyje įpareigojo pačią aktyviai veiklai? 

– Dainų šventėje buvau atsakinga už tarpinstitucinį ir tarpsektorinį bendradarbiavimą, partnerystes, rėmimus, prekės ženklo sklaidą-matomumą. Taip pat prisidėjau prie Dainų dienos erdvės – Vingio parko – logistinio įveiklinimo.

– Su kokiais sunkumais, netikėtumais ir galvosūkiais susidūrėte? Ką įveikėte?

– Lietuvos nacionalinio kultūros centro komanda, savivaldybės, ministerijos ir užsienio partneriai šiai šventei ruošėsi ne vienerius metus. Aš prisijungiau vasario pabaigoje – kovą. Realiai tai buvo finišo tiesioji. Per tuos kelis mėnesius teko efektyviai darbuotis, susimobilizavusmaksimaliai greitai (į)kopti į išsikeltas viršukalnes. Laukas, kuriame darbavausi gerai pažįstamas, daugumos strateginių (nacionaliniu ir Vilniaus miesto aprėptimi) įstaigų pažinties ir bendradarbiavimo takeliai jau praminti, tad buvo išties malonu vėl sveikintis su buvusiais kolegomis. Dar maloniau – tikrai įsimintam reginiui suburti naujus žmones – įstaigų komandas, pažinti naujas bendruomenes. Išgirsti jų lūkesčius, organiškai apjungti visų šventės partnerių, rėmėjų teikiamą, siūlomą turinį bei pozicijas – kartu su tuo – atnešama unikalią mintį bei energiją.

Mano veikloje pagrindinis iššūkis, kad pozicijas reikalinga gauti neatlygintinai ir/arba barteriniu principu – užnorinti partnerius savomis lėšomis jungtis į vieną bendrą didelę Dainų šventės komandą. Šiame, Dainų šventės atvejy – per labai trumpą laiką. O taip pat – gausu bendravimo su įvairiausiais žmonėmis (ir ne visada Lietuvos laiko juostoje). Su Ieva Krivickaite, pradedant darbą kartu, iškėlėme gražią mintį – kiekvienas prie šventės prisijungiantis partneris, rėmėjas turi būti išgirstas ir pamatytas, jaustis gentyje.

Šventės dalyviams ir svečiams geriausiai turėjo matytis papuoštas miestas: vėliavėlės pagrindinėse gatvėse-arterijose, viešojo transporto įveiklinimas (bėgančios eilutės anonsuojančios šventę ant transporto priemonių priekių, vėliavėlės ant transporto priemonių, vizualinė reklama / vizualinis atsikartojamumas viešojo transporto stotelėse), žydinčiais augalais džiuginančios ir kvepiančios gatvės, patiltės nusidažiusios žalia spalva, Televizijos bokštas, sveikinantis visus šio jubiliejaus proga – nusidažęs žalia spalva, ikimokyklinio, bendrojo ugdymo, neformaliojo ugdymo įstaigų, seniūnijų lydinčios aktyvacijos bei daugelis kitų pozicijų. Taip pat programos ir pačios šventės (prekės ženklo) viešinimas įvairiausių – tiek viešojo, tiek privataus sektoriaus įstaigų socialinės medijos (online) kanalais nacionaliniu mastu: didieji vežėjai (Lietuvos geležinkeliai, autobusų įmonės), prekybos centrai (erdvės, kur renkasi žmonės), specialūs (laisvalaikio) pasiūlymai aktyviems šventės dalyviams. Kiekvienam partneriui buvo unikaliai kuriami tekstai, vizualai. 

Fizinė integracija: pozicijos miesto viešose erdvėse, anonsai skaitmeniniuose ekranuose, plakatai įvairiose vietose bei daugelis kitų pozicijų (apie kurias/kurių įveiklinimą, dažnai, ir nesusimąstome kol neįvardiname to garsiai. Kitaip tariant – kasdien matome, praeiname, bet nepagalvojame, kad tai gali būti kanalas).

Šventę atsimenu pozityviai. Tikrai pavyko kartą gyvenime pasitaikančiam tikslui maksimaliai taupant lėšas vieningai sutelkti labai skirtingas auditorijas.

– Kaip vertinate visą komandos nuveiktą darbą (jei galima taip), ar pavyko jums pasidžiaugti šio renginio magiška atmosfera?

– Dėl intensyvaus periodo į magišką atmosferą nėriau kiek mažiau, nei norėjau. Bet būti giesmėje su tauta, kad ir trumpam, pavyko. Organizatorių komandos nuveiktas darbas tikrai geras! Valio!! Man labai malonu ir gera būti arčiau organizacinės šerdies. LR Prezidento įteikta unikali Dainų šventės regalija dar labiau įprasmino veiklą. Ir drąsiai sakau – jei nebūtų tą šerdį palaikančių, kartu dainuojančių, giedančių ir šokančių, kuriančių (plačiąja prasme) kitoje scenos pusėje – šventė būtų ne tokia graudžiai (iš gerosios pusės) maloni ir įsimintina.

– Ką pačiai asmeniškai reiškia nuskambėjusi Dainų šventė?

– Man Dainų šventė – labai svarbi, ji svarbi ir visai mano šeimai, giminaičiams tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Ją sieju su giesme „Lietuva Brangi“. Ją atliekant kaskart šiurpsta oda ir ašaroja akys – ne išimtis ir šie metai. Taip pat tikrai manau, kad Dainų šventė bent trupinėliu yra svarbi kiekvienam lietuviui (lokaliai, pase, širdyje). Tai tas turtas, kuris neabejotinai perduodamas iš kartos į kartą – tai gyvoji, liudijanti atmintis. Šiemet kaip niekad buvo galima justi, kaip visi (aktyvūs dalyviai, lankytojai, partneriai, miesto ir šalies svečiai) laukia, išsiilgę šios šventės. Ir organizuojant, ir įgyvendinant aktyvacijų vietose tvyrojo giedra, puošni, gerojo pasididžiavimo savimi-tauta emocija. Šventė žmonių sąmoningumu ir nepriverstiniu saugumu paties vyksmo metu tikrai išsiskyrė nuo kitų masinių renginių.

Šiek tiek atsiminimų – mano pirmoji Dainų šventė buvo 2009 m., kuomet minėjome Lietuvos vardo paminėjimo sukaktį. Kaip aktyvi dalyvė, kartu su drauge Tautvile Daugėlaite, pasirodėme Folkloro dienoje su S. Mudinienės vadovaujamu ansambliu „Čiulbutė“. Bet mums su Tautvile pasitaikė didelis džiaugsmas Dainų švente džiaugtis ilgiau – lydimos E. Skripkauskienės lankėme beveik visus didžiuosius šventės renginius. Iki šiol giliai į atmintį įstrigo ir užbūrė pirmąkart matyta Ansamblių vakaro programa, Vingio parko estradoje giedama Tautiška giesmė (beje – tais metais lankytas Vingio parkas man atminty yra išlikęs kaip labai didelė ir nepažinta teritorija. Esu dėkinga likimui, kad šiemet žengiant į Vingio parko estradą kiekvienas kampelis, prieš tai organizuotų masinių renginių dėka, pažįstamas ir jaukus – prasminga patirtimi dalintis su Dainų šventės komanda).

Kaip ir daugelis – už tai kas ir kur esu, kokia ir į kur einu turiu dėkoti savo pirmiesiems mokytojams: J. Narbutaitienei, P. Mikštui, A. Čeponienei, D. Šimonienei, S. Mudinienei, E. Skripkauskienei, A. Daugelienei, T. Leškevičienei. Iš visos širdies: bendraklasiams, neformaliojo ugdymo veiklų draugams ir žemiečiams. 

Ir, žinoma, savo amžinai gyvam vandeniui, kuriančiai ir vietoje nestovinčiai upei, Mamai, Daliai Savickaitei. Aptariant Dainų šventės kontekstą labai tinka kelios Mamos mintys: Pasauliui esame įdomūs tiek, kiek esame lietuviai, ir, Jei noriu pakeisti pasaulį – turiu pradėti nuo savęs.

Šimtmečio Dainų šventės organizavimas ir įgyvendinimas uždarė mano išties aktyvų, gražų, ilgą karjeros etapą. O kas laukia toliau?.. 

Autorė dėkoja už dialogą.

Nuotraukos iš asmeninio Mildos Savickaitės albumo.