Šventės aidai, o tuo pačiu ir aistros, rimsta, buvę įvykiai sulaukia deramo vertinimo. Mane labiausiai pradžiuginęs šventei dovanotas renginys-projektas „Bendrakūra – būdas išsaugoti ir stiprinti tradicinius krašto renginius“. Tai bene pirmasis projektas rajone, kviečiantis įvertinti esamą situaciją, ieškoti dar neatrastų, tik Ignalinos rajonui sakralių reikšmių, kokybiškai strateguoti ateitį. Priminsiu p. A. Sieliūnienės žodžius: „Bendrakūros tikslas – didinti tradicinių krašto renginių organizavimo ir vykdymo kokybę, meninę vertę, puoselėti ir populiarinti krašto tradicijas įtraukiant rajono gyventojus į krašto identiteto formavimą per bendrakūrą“. Dalis seniūnijose pasiūlytų renginių sužavėjo savo naujumu, senųjų verčių atradimu ir pateikimo būdais. Didžioji dalis, vis tik, visai Lietuvai būdingi renginiai… aišku, tai geriau nei nieko… Jei kas domėjosi krašto kultūrinu – istoriniu palikimu, žino, kiek daug nepakartojamo saugo krašto erdvės.

Mano dalyvavimą diskusijose (nors buvo kviečiami visi) sunkina mano pergyvenamos ligos raiškos, nes visi transporto prašymai atsiremia į keliones gydymų įstaigosna… Kita vertus, mano kompetencijos gana plačiai žinomos, neslepiamos ir, jeigu kam būtų aktualu, gal pasirūpintų transportu. Matyt, aktualu tik man, todėl pasinaudosiu A. Sieliūnienės kvietimu: „Kuo prastenė Ignalina? Tik tuo, kad kol kas neatskleidė savo unikalumo, o tą padaryti galime tik mes visi surėmę ne tik pečius, bet ir mintis…“. Idėja – lyg kūdikio pradžia. Kūnu ji tampa daug vėliau, ypač mūsų biurokratiniame pasaulyje, bet stengtis reikia. Raginama susipažinti, papildyti, teikti savo pasiūlymus, idėjas. Tai būsią suprantama kaip dovana Ignalinos kraštui. Keletą pamąstymų pateikiu Jūsų teismui gal pravers…

Pirmas ir pagrindinis dalykas: švenčių datų stabilumas bendrame rajono plane. Puikiai sutvarkyta reklamos sklaida, finansinių partnerių paieška, projektai. Rajono seniūnijų renginių pakylėjimas į rajoninį ir bendrąjį šalies interesų lygmenį… Tai – sunkiausia. 

Gaila, kad Kazitiškis primiršo turėjęs dvarą, tebeturintis puikų jo parką, Kazitiškio ir Švedriškės bažnyčias, Švedriškės kapinaites, supančius miškus, priglaudusius karų aukas ir kovotojus, Lietuvoje retas ir įgalinančias pasakoti apie senuosius epidemijų prietarus maro kapinaites, legendinio R. Klimo kaimo istorijos ekspoziciją. Apie girininkijos pastatą Kazitiškyje buvo pradėtas veisti įvairių augalų sodas, tikėtina, kad jo pristatymas būtų įdomus apsilankantiems, juolab, kad visai šalia ir V. Danilevičiaus medžioklės trofėjų muziejus. Paskutinė informacija teigė, kad jis bando atgaivinti ir Lietuvoje buvusių laukinių arklių veislę. Šios apylinkės garsėjo savo žiemos žirginio sporto dalyviais. Apylinkėse yra gimusių kraštui, regionui svarbių žmonių, kurie prisimenami retai. R. Trubilienė yra paruošusi puikų bažnyčios istoriją pristatantį darbą, bibliotekoje yra kitų kraštotyros darbų. Labai įdomi ir krašto miškininkystės istorija, nes ją sąlygojo besikeičiančių lietuvių-lenkų-vokiečių-rusų-lietuvių valdžių kaita (siūlyčiau pasinaudoti mano knyga „Ignalinos urėdija – krašto turtų sergėtoja“). Visos šios informacijos pagrindu paruošta kelionė (pėstiems, dviratininkams ir važiuotiems) būtų puikus ne tik Kazitiškio seniūnijos, bet Ignalinos krašto pristatymas (mielai prisidėčiau ją ruošiant). Bent viena šventė turėtų pristatinėti dvariško gyvenimo epizodus, juolab, kad tai ir karališkojo dvaro valdos (gal gausų apylinkių daržininkų mugės derlių apžiūrėtų dvarininkai ir „nusavintų“ Dukšto globos namų naudai…). Pagyvenus aktyvų kultūrinį-pažintinį gyvenimą apylinkėse, tikėtina, susidomėtų ir šalies kūrėjai, patriotai bei Visagino gyventojai, ir Parko lankytojai.

Nemanau, kad su uždaviniu, sukurti šaliai patrauklų maršrutą, susidorotų vien vietos kultūros darbuotojai. Telktinis įvairių rajono instancijų darbas, pirmiausia, įgalintų darbo netekusius mokytojus, kultūrininkus, miškininkus, kitus inteligentus perkvalifikuoti suteikiant gido ar kelionės palydovo sertifikatus. Ekskursijas vesti galima tik jį turint, nes tai garantuoja atitinkamą kvalifikuotumą, metodiką ir tik tokiems Mokesčių inspekcija gali išduoti leidimus vykdyti tokią veiklą, rinkti rajonui mokesčius. Gidų rajone verkiamai trūksta: Parke veda Parko žmonės, o kiti – tik R. Ramanauskienė iš Palūšės bibliotekos ir A. Černienė… Apie jokią, net kultūrinio turizmo plėtrą kalbėti greit neteks… o ir Gido diena gali tapti ne pati mažiausia rajono šventė jo savitumui iliustruoti.

Ignalinos rajono treneris. Su brolių Rudzinskų vardu pirmą kartą sublizgėjo ir mūsų kraštovaizdžio subtilumai. Mykolas Rudzinskas gimė 1933 m. Navikų kaime prie gražiosios Dysnos upės. Įdomu, kad „iš po lenkų“ išlindę Ignalinos žemių žmonės tuomet buvo lietuvinami ir Dūkšto vidurinę mokyklą jis baigė Rudžio pavarde. Savimi jis išbandė abi nuo šiauraus, jau žemyninio Ignalinos klimato, priklausiusias sporto šakas: slidinėjimą ir irklavimą. Tai nebuvo sportas, o išgyvenimo būdas, nes net 20 km iš Dūkšto mokyklos reikėjo užšalusiu Dysnų ežeru šliuožti namo maisto pasiimti. Fizinę ištvermę didino tai, kad vasarą pėsčiomis eidavo tą maršrutą. Vėliau brolių keliai išsiskyrė: fiziškai stipresnis Alfonsas tapo perspektyviu slidininku, o Mykolas – pavyzdiniu baidarės irkluotoju, geidautinu treneriu ir būsimos Trakų irklavimo bazės kūrimo iniciatoriumi. 1958 m. jis baigė Leningrado (daugelio gyventojų prekybiniai ryšiai buvo tamprūs su šiuo miestu geležinkeliu, todėl nebuvo baisu) Leshafto kūno kultūros instituto Pedagoginį fakultetą. Ten studijavo abi sporto šakas, bet specializavosi vienoje. 1958 m. su žmona grįžo į Lietuvą, 1960 m. jam buvo suteiktas Garbės sporto meistro vardas. Kiek vėliau šeimoje gimė du sūnūs.

Su broliu subūrė ir treniravo komandas „Spartako“ ir „Dinamo“ draugijose. Mykolui iki Nusipelniusiojo vardo pritrūko dviejų pergalių – reikėjo penkis kartus tapti sovietų čempionu, o jis buvo antras… Svariausia Mykolo pergalė – Romos olimpinėse žaidynėse užimta ketvirtoji vieta: be įrangos, be salių ir plaukimo takelių ji ir šiandien prilygsta aukščiausiems pasiekimams. Pralaimėjimai, mums, regis, buvo tik į sveikatą, nes su auklėtiniu V. Rubcovu jis grįžęs pradėjo irklavimo bazės Trakuose kūrimą. Bazėje treniravosi visi garsieji. Kai Trakuose būdavo sportininkų „perkrovos“ jie keliaudavo ir į kitus vandens telkinius, taip pat į Rudzinskui puikiai žinomą Palūšę. Nuo 1965 m. M. Rudzinskas paliko sportinę karjerą ir tapo tik treneriu. Garsusis, „pasislėpęs“ nuo žiūrovų akių sporto profesorius J. Skernevičius (beje, ugdęs ir slidininkę V. Vencienę, ir A. Šalną) sakė, kad Mykolas labai gilinosi į mokslo tiriamuosius darbus, daug dirbo laboratorijose, ruošėsi metodiškai, gilinosi į biochemiją. Nuo 1987 m. rugsėjo iki mirties jis dirbo treneriu Lietuvos olimpiniame sporto centre. Visas trenerio bagažas – 54 metai. Jų metu dirbo su L. Fedorenka, V. Rubcovu, V. Mileška, G. Aleksejūnu, A. Visocku, nuo mažens užaugino A. Duonėlą, E. Balčiūną, R. Petrukanecą. Mykolo devizas – drausmė ir tvarka – daugeliui tapo savu. 1977 m. jis jau buvo tarptautinės kategorijos irklavimo sporto teisėjas.

Jis turtų iš savo pasiekimų nesusikrovė: tėviškės Navikų kaimo 60 arų žemės tapo vila, kurioje dirbdamas pailsėdavo, atsigaudavo, planuodavo. Ten ir žuvo begesindamas užsiplieskusią ugnį… Graži buvo jo svajonė – kad Ignalinos ežerai savo glėbin priimtų irkluotojus, kad ežerus puoštų įruoštos trasos, kad augtų nauja karta, kad sportininkų būrys gausėtų… Gal tai galėtų tapti ežeringųjų Ignalinos krašto bendruomenių narių irklavimo pradžiamokslio namai, kad vėliau ir dirbt sugrįžt nebijotų? 

Jokio paminklo buvusioji valdžia rajone už nuopelnus Lietuvos sportui jam nepastatė, bet niekada nebūna vėlu. Gal, gyvinant Navikų, Dūkšto rajono „kampą“, būtų tikslinga organizuoti: pradžioje labiau linksmas nei profesionalias rajono bendruomenių valčių irkluotojų varžybas su tradicine vakarone? Taip būtų ugdoma rajono bendruomenių bendrystė, o renginys plečiamas ir kviečiami aplinkinių rajonų, o gal net šalies ežerų bendruomenių valtininkai, taip skleidžiant gerąją žinią apie unikalų šio krašto žmogų, ugdyti bendrystę tarp bendruomenių, „iššokti“ iš tradicinio smulkumo renginių, tapti įdomiais bendruomenėms ir šalyje, garsėtų savo bendruomeninės veiklos išskirtinumu. O vėliau, gal Palūšėje prasidėtų profesionalių baidarininkų stovyklos, varžybos M. Rudzinsko taurei laimėti su linksmąja dalimi.

Linkmenų seniūnija – kalvių rojus. Sociologai sako, kad verslo paplitimą vienoje konkrečioje vietovėje sąlygoja tinkamos gamtinės sąlygos, žaliavų sankaupos, nederlios žemės, skatinančios ieškoti kitokių pajamų šaltinių. Etnologai, paranormalių reiškinių ieškotojai vis dažniau pasisako, kad agregoras (atitinkamoje teritorijoje sukurtas dvasinis paveldas) daro įtaką viena ar kita vertybe, amatu besidominčiųjų sankaupą konkrečioje vietovėje. Tokia savita yra Linkmenų seniūnija. Didžioji mano svajonė – Metalistų šventė Linkmenyse. Metalistai todėl, kad ten didelė sankaupa gyventojų, besiverčiančių kalvyste. Šalyje yra bene vienintelis kalvių sambūris, todėl visos sąlygos diskutuoti Perkūno, Televelio, kalvystės istorijos ir nūdienos temomis šventės konferencijose, pristatyti rajono savitumą, nes būtent gretimuose Cijonuose buvo apdirbima balų rūda, o lydiniai tiekiami Vilniaus patrankų liejyklai bei kt. Senuose žemėlapiuose kaimas net vadinamas Kalviais. Senesni vietos žmonės dar mena tėvų pasakojimus apie dvarą ir liejyklą. Net I-asis Lietuvos Statutas numatė baudas už besaikį balų geležies atsargų kasimą, išvartant miško paklotę. Netolimuose Utenos r. Gedžiūnėliuose rastos pirmosios rudnelės (lydymo įrenginiai), net su užsieniu vyko prekyba geležies lydiniais. Akademinis „Liaudies kultūros“ žurnalas rašė, kad kalvių įrankiai buvo brangūs. Dažniausiai tai būdavo šeimos verslas, dirbamas paveldėtais įrankiais ir technologijomis, jį lydėdavo anglių degimo ir dervos, terpentino varymo verslai. Jie plačiai aprašyti ir, galimai, net gali būti demonstruojami šventėje. Palūšė taip pat garsėjo ne savo kurortiniu statusu, o deguto varymu – smaliarnia. Palūšėje jau apie 1950 m. buvo pradėtas statyti dervos ir terpentino destiliavimo cechas. „Gyvosios archeologijos“ klubas pristato senovines dumples, darbo eigą ir mielai atvyksta į svečius. 

Iki šiolei apylinkėse gyvybinga Pašakarvės Zenkaus kalvė, ją sekanti žirgininkystė. Iš Antalksnės ir gabusis R. Žievys ne tik kalvę besivežiojantis, bet ir „plieninį žirgą“ – lėktuvą pažabojęs, kiti gyventojai, net garsusis smuikininkas ir kalvis a. a. K. Šuminas iš Ginučių. Antalksnės gyventojas – kalvis J. Brukštus – pagarsėjo savo paties pasigamintais kalvystės versle naudojamais įrankiais. Garsus ir originalusis krašto išeivis, režisierius ir kalvis J. Kavaliauskas, dabar dirba Druskininkuose. Manau prisijungtų. Jų ir kolegų darbai tiesiog prašosi parodos su teise parduoti ar priimti užsakymus specializuotoje mugėje iš visos respublikos suinteresuotojų. O kur dar Šiūlėnų bei kitų rajono vietų kalvystė…

Bene svarbiausia: šiandieninis seniūnijos stebuklas yra tai, kad į Linkmenis atsikėlė gyventi verslininkas A. Kibickas. Jis – lyg žmogaus raidos kelio, kalvystės amato antropologas, „apibendrintojas“. Tai, kas kaimo žmonių buityje nyko, kai pagrindinis kalvio pagalbininkas plaktukas neberasdavo vietos ūkiuose, atkeliaudavo į jo kolekciją. Ją kolekcininkas papildydavo atsivežtais iš užsienio bei iš kitų dabarties kalvių surinktais eksponatais. Virš 20 metų kauptą kolekciją galima vertinti ir iš gydytojų, menininkų, auksakalių, namų šeimininkų, vaikų ar net psichologų pozicijų. Kultūrinis istorinis požiūris į krašto gyvensenos raidą, reliktus, tradicinės buities ir vertybinių nuostatų informacijos nešėjus – plaktukus – tapo bene pats svarbiausias rajono savivaldybei padovanotoje jo plaktukų kolekcijoje (eksponuojama Linkmenyse). A. Kibickas net buvo nusibeldęs į Aliaską, kur veikia pirmasis pasaulyje plaktukų muziejus (antrasis – Linkmenyse). Su jo įkūrėju pasirašė bendradarbiavimo sutartį ir kartu su rajono savivaldybei dovanota kolekcija ją perdavė rajono valdininkams. Gal valdininkams pritrūko išmonės kūrybingam bendradarbiavimui, bet ji „kūnu“ netapo… A. Kibicko įkurtoje „Utenos Indroje“ gaminami puikūs paveikslai ant drobės. Juose atvaizduoti senoviniai darbų procesai puikiai papildytų esamus eksponatus, bet, pirmiausia, ekspoziciją reikia tinkamai sutvarkyti ir įveiklinti. 

Puikios prielaidos ne tik vietinei kultūrinės pakraipos veiklai, bet ir rajono centrui – pagrindiniam atsakovui už rajono savitumo atskleidimą kūrėjui. Tai galėtų tapti respublikinio patrauklumo švietėjiškas renginys (kaip ir bitininkų). Renginio pabaigą galėtų vainikuoti bendruomenei patrauklių kolektyvų „Kitava“ ir „Žalvarinis“ koncertai, sutraukiantys jaunimą, rokerius. Vėliau programa kistų. Virš šalia seniūnijos esančios aikštelės aidėtų pasigėrėjimo šūksniai stebint kalvius stipruolius-gabuolius bei lazerinius geležinių kardų kirčius virš gretimo ežero…

Tokius užmanymus tenkina Kultūros rėmimo fondo, Švietimo ir sporto bei Socialinės apsaugos ministerijų projektai. Dar Dūkštas, dar rajono pietūs, dar Ignalina… Tam kartui tiek.