Rudenėjančių vakarų tyloje vis dažniau pakeliame akis į žvaigždėtą dangų. Krinta žvaigždės… Lyja šviesos lašais, o gal Visatos ašaromis išsisako, išsiskaido ūkuose, virsdamos laiko slėpiniais, kažkuo, ko negalime jau ranka paliesti, bet širdis tai mato. Dvasia nepavaldi laikui gyvenimo kelyje, jokios negandos nepajėgios nutraukti Šviesos buvimo mumyse ir šalia. Visi geri darbai amžiams įsirašo į žmonijos būties istoriją ir įkvėpimu veda ateinančias jaunas kartas. Mes sukurti amžinybės šviesai.

Praėjusį penktadienį, švenčiant „Baltijos kelio“ 35-ąsias metines, Tverečiaus kultūros namuose minėtos dvi iškilios asmenybės, du šviesuliai, savo aktyvia veikla palikę ryškų pėdsaką Laisvos Lietuvos valstybės ir visos visuomenės kūrime. 

Žymi kraštotyrininkė, kultūrologė, leidinių redaktorė Irena Seliukaitė (šiais metais gegužės 21 d. būtų šventusi 70-metį) ir geografas, politikas, signataras prof. Česlovas Kudaba (šiais metais liepos 24 d. būtų sukakę 90 metų) – prisiminimais atgijo kraštiečių ir bendražygių pasakojimuose, istorinėse nuotraukose ir dainose.

Renginio vedėja lietuvių kalbos mokytoja Nijolė Keraitienė susirinkusius pakvietė į savotišką istorinę dokumentinę kelionę, kurioje priminti esminiai abiejų iškilių asmenybių biografijos faktai, veikla, įamžinti, ir jau primiršti laike, nuopelnai Lietuvai.

Bendraminčių pasakojimai

Prisiminimais apie prof. Česlovą Kudabą ir kraštotyrininkę bei kultūrologę Ireną Seliukaitę dalinosi susitikimo viešnia, ilgą laiką bendravusi ir bendradarbiavusi su abiem šviesuliais, taip pat kultūrologė, rašytoja ir žurnalistė Dalia Savickaitė. „Kažkaip keista, kai imi suvokti laiką. Jo nevaldomą tėkmę parodo tik gyvenimo kelyje sutikti žmonės. Savo laiką imi suvokti per tuos, kurių nebėra. Prof. Česlovas Kudaba vienas iš nedaugelio politikų, kuris suvokė nuoseklios kiekvieno žmogaus vertybių kaitos svarbą beisikeičiančių 

vertybių visuomenėje. Man šio žmogaus vardas asocijuojasi su šviesa, šiluma, ramybe“ – pasakojo D. Savickaitė, prisimindama Sąjūdžio laikmetį ir rinkimus į Aukščiausiąją Tarybą, kuriuose jai teko būti rinkimų komisijos pirmininke ir bendrauti su gerbiamu prof. Č. Kudaba, kandidatavusiu mūsų rajone ir laimėjusiu anuomet.

„Mes lengva ranka užkrovėme profesoriui didžiulę naštą, nors visi žinojome, kad jo rūpesčių ratas ir taip platus. Jis nenorėjo dirbti atmestinai, o kaip suspėti padaryti viską nealinant savo sveikatos?.. Vis dažniau galvoju, kiek šio žmogaus svajonių liko neįgyvendinta būnant deputatu, kiek daug gražaus 

 ir naudingo jis būtų padaręs Lietuvai, jei nebūtų savęs sekinęs tame politinės veiklos etape…“, – svarstė Dalia.

Vėliau D. Savickaitės bendravimas ir bendradarbiavimas su profesoriumi Č. Kudaba tęsėsi dirbant Ignalinos kultūros namų direktore (kultūros fondo veiklos baruose, kur vyko įdomios diskusijos dėl Dūkšto dvaro misijos ir daugelio kitų aktualių temų, kurių idėjomis vedinas dirbo prof. Č. Kudaba). Gamtos apsauga, kultūros istorija ir kraštotyra buvo iškilios asmenybės veiklos kelrodėmis žvaigždėmis. Profesorius rūpinosi gimtuoju kraštu, švietimo klausimais ir sprendė begalę įvairių problemų, patekusių į asmeninių galimybių akiratį. O kur dar visi akademiniai darbai, studijos, ekspedicijos, straipsnių publikacijos… Kultūrologės prisiminimuose nuskambėjo daug jautrių detalių apie prof. Č.Kudabos asmenybę, dalis jų įamžintos D. Savickaitės 2017 m. išleistoje knygoje.„Rytų Aukštaitijos keliuose sutiktieji“ I dalis.

„Visi rajono gyventojai, kuriems teko bendrauti su profesoriumi, mini jį tik geru žodžiu, nes Jis kažkaip subtiliai gebėdavo pakylėti šalia esantį tiek, kad ir pašnekovas pradėdavo skleisti gėrį savo aplinkoje“ – pasakojo renginio viešnia.

Dalios prisiminimuose atgijo bendravimo akimirkos su garsia kraštotyrininke, kultūrologe, Regionų kultūros lydere, paskutiniais metais dirbusia LR KM Meno ir kūrybinių industrijų politikos departamento vadove Irena Seliukaite.

„Ji pažinojo visus kultūros administratorius, daugybę kultūrininkų, kraštotyrininkų, tautodailininkų, institucinė atmintis jai leido aiškinti, dėl kokių priežasčių buvo priimtas vienas ar kitas sprendimas, kas tai sukėlė, kas po to sekė. Ji buvo labai tvirta siena, sauganti nuo neapgalvoto politikų kišimosi į tai, ko nesupranta, kas įtvirtinama per ilgus metus, o sugriaunama vienu sprendimu…

Darbas buvo visas Jos gyvenimas. „Be meilės pasirinktai specialybei ir žmonėms nėra ko eiti į kultūrą“, – viename interviu sakė I. Seliukaitė. Jai vadovaujant Lietuvos kraštotyros draugijai, kraštotyros darbuose atsirado daug naujų ir ankščiau draustų temų – tarpukario visuomeninių organizacijų veikla, pokario rezistencinis judėjimas, partizaninis karas, tremtis, pokyčiai visuomenėje atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę ir kt.

Pagrindinėmis kraštotyros judėjimo kryptimis tapo tiriamasis darbas, pradėtos formuoti atskirų vietovių tyrinėjimo grupės, įtraukiant vietos žmones, panaudojant surinktą švietimo ir kultūros įstaigų medžiagą, skatinant išryškinti ir gaivinti vietos tradicijas, papročius, įamžinant ir užrašant nykstančių kaimų ir atskirų žmonių istorijas, gaivinant kaimo bendruomenių susitikimus. 1989–2004 m. laikotarpiu I. Seliukaitės iniciatyva organizuotos 25 kompleksinės ekspedicijos (sugrįžta į lietuvių etnines žemes, į paribio kaimus). Ekspedicijų medžiaga apibendrinta ir išleista 15 monografijų. 

Uolus darbas Kultūros ministerijoje ir atviras, nuoširdus bendravimas su kultūros žmonėmis regionuose ją padarė savotišku etninės kultūros gaivinimo simboliu. Etnininkų „atlaidai“ , joks didesnis judėjimas ar reiškinys be jos dalyvavimo buvo neįsivaizduojamas. I. Seliukaitė visuomeniniais pagrindais organizavo 7 knygų parengimą ir leidybą („Tverečiaus kraštas“ – viena iš jų), eilę metų dirbo leidinio „Mūsų kraštas“ vyr. redaktore“. Liūdna, kad su šios unikalaus žmogaus išėjimu Kultūros ministerijoje buvo naikinamas Regionų kultūros skyrius – prisiminimais apie garsią Tverečiaus krašto asmenybę ir svarstymais apie kultūrininkų situaciją dalinosi rašytoja ir kultūrologė D. Savickaitė, aprašiusi I. Seliukaitės veiklą II knygoje „Rytų Aukštaitijos keliuose sutiktieji“.

Pasak renginio viešnios, svarbiausia, kad tiek prof. Česlovas Kudaba, tiek kraštotyrininkė, kultūrologė Irena Seliukaitė kiekviename bendravime skatino giliau pažinti ir įamžinti Žmones, gimtinę, kalbėti ir rašyti apie juos, skiepijo amžinųjų vertybių sampratą. Paprastumas ir nuoširdumas buvo abiejų iškilių asmenybių bendravimo pagrindas. Jie nesvarstytinai verti atminimo įamžinimo ženklų Tverečiaus krašte, kurį mylėjo ir garsino Lietuvoje ir už jos ribų – akcentavo D. Savickaitė. 

Renginio eigoje

Tverečėnų susitikimą, skirtą dviejų krašto šviesuolių gyvenimo ir veiklos prisiminimui bei įamžinimui, į vienumą jungė Kamilės Filipavičiūtės ir kultūros filialio moterų atliekamos, dar vienos stiprios kraštietės ir liaudies dainų karalienės Kristinos Skrebutėnienės dainos. 

Garsių kraštiečių I. Seliukaitės ir Č.Kudabos atminimas įprasmintas turininga paroda, kurią parengė Didžiasalio „Ryto“ gimnazijos bibliotekininkė Gintarė Jurgelėnienė. Apie prof. Č. Kudabos skirtą dėmesį kraštiečiams pasakojo buvusi Didžiasalio „Ryto“ gimnazijos direktorė Elena Sekonienė. Prisimindama studijų laikus VU ir nuoširdžią bendrystę su profesoriaus dukra Egle, kuri, tėčio prašymu, subtiliai rūpinosi jauna studente iš Tverečiaus. 

Lietuvių kalbos mokytoja Elena Sekonienė dėkojo Irenos Seliukaitės seseriai, lietuvių kalbos mokytojai Nijolei Keraitienei už kraštiečių atminimo puoselėjimą, prasmingą tverečėnų susitikimą, dovanodama medaus. Viešniai Daliai Savickaitei už prisiminimus dėkojo ir gėles teikė kultūros filialo darbuotoja Jolanta Grigienė, Nijolė Keraitienė.

Po šiltų padėkos žodžių renginio dalyviai lankė Tverečiaus kapinėse esančius prof. Č. Kudabos tėvų (Juzefos ir Prano Kudabų) kapus, padėjo gėles ir uždegė atminimo žvakeles. Ankstyvo rudens gėlės pamerktos į vazą ant Irenos Seliukaitės kapo, esančio Tverečiaus kapinėse, palaidotos šalia tėvų. Moterų kolektyvo atliekama liaudies daina ramiai nuplaukė Tverečiaus ežero paktrantėmis ir laukais.

Jau rudens skaidrumas nusineša tverečėnų susitikimo akimirkas ir su pirmais vakaro rūkais ištirpsta neregimoje būties dalyje. Kiek išliks mūsų krašto ir visos Lietuvos istorijoje asmenybių paskleistos šviesos? Kokia jos dalis virs einančiųjų gyvenimo jėga ir įgaus prasmės pavidalą? Kiek kartų įkvėps prakilnesniai veiklai ir apsaugos nuo dvasios ligų? Atsakyti nelengva. Bet Šviesa tikrai gyvens. 

Irena Seliukaitė apdovanota Jono Basanavičiaus valstybine premija, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi (šis aukštas valstybinis apdovanojimas regionų paveldo, Lietuvos kraštų etnokultūros puoselėtojai įteiktas už nuopelnus puoselėjant Dainų švenčių tradiciją), „Auksinės sceno peteliškės“ apdovanojimas už Lazdijų regiono kultūros puoselėjimą, Kultūros ministerijos ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“, ir kt.

Prof. Česlovas Kudaba apdovanotas Jono Basanavičiaus premija, LSSR valstybine premija, V. Adamkaus premija, Vyčio Kryžiaus ordino medaliu, Vinco Kudirkos premija, Miko ir Kipro Petrauskų vardo premija už straipsnius apie Ignalinos kraštą. Jo vardu pavadinta Česlovo Kudabos premija, respublikinis moksleivių Česlovo Kudabos geografijos konkursas, Ignalinos gimnazija, gatvė Vilniuje, Tverečiuje. 

Renginio organizatoriai: Ignalinos rajono kultūros centro Tverečiaus padalinys, Tverečiaus biblioteka ir Didžiasalio „Ryto“ gimnazija.

Nuotraukos autorės ir Stasio Keraičio.