Šių laikų žmogus yra keliaujantis. Kol pas mus vasara, šilta ir gražu, geriau, kaip savam krašte vargu ar kur rasi. Bet atėjus žvarbiam rudeniui, itin spalio, lapkričio mėnesiams, dėl šviesos trūkumo mus dažnai apninka stresinė nuotaika. Tad vis daugiau žmonių vasaros tęsinio ieško pietų šalyse. Žinoma, dauguma renkasi keliones lėktuvais. Paprastai iki artimiausių šiltų šalių tuos 1,5–2 tūkst. kilometrų skrydyje lėktuvu užtrunka iki 3 val. Mane tai stebina, nes prieš 50 ir daugiau metų keleiviniais lėktuvais teko skristi greičiu iki 900 km/h, o dabar retai kada greičiau nei 800–850 km/h. Oro linijose tai tas pats, kad mes važinėtume zaporožiečiu ar moskvičiumi. Juk visur didžiulė pažanga ir laikas yra viena didžiausių vertybių. Tiesa, dauguma prisimena, kad buvo sukurti viršgarsiniai oro laineriai: rusų TU-144 ir prancūzų-anglų „Concorde“, kuriuo greitis buvo 2150 km/h, skrido 18 km aukštyje. Jo ekspluatacija tęsėsi nuo 1968 iki 2003 m., bet dėl didelių skrydžio kainų, triukšmo, įveikiant garso greičio ribą, ir itin po avarijos 2000 m. Paryžiuje*, „Concorde“ buvo atsisakyta. Dabar vėl intensyviai dirbama, kuriant ultragarsinius lėktuvas, kur svarbiausias momentas – sumažinti triukšmo lygį įveikiant garso greičio ribą.

Jei orlaiviams sunkiai sekasi didinti greitį, tai antžeminis transportas, sakyčiau, vystosi žymiai sparčiau. Jau nestebina, kad Japonijos, Kinijos milijoniniuose miestuose yra transporto priemonės, ant magnetinių pagalvių judančios 400–600 km/h greičiu. 2013 m. E. Muskas pasiūlė greitaeigių traukinių koncepciją „Hyperloop“, kur specialiuose vamzdžiuose sukurtos kapsulės turėtų pasiekti 1220 km/h greitį, t. y. beveik garso greitį (sausame ore tai 1238,5 km/h). Daug firmų, šalių ėmėsi įgyvendinti šią idėją, bet, jei neklystu, praktiškai viskas baigėsi eksperimentų lygyje. Pagrindinė priežastis – labai sunku dideliame ir ilgame „vamzdyje“ sukurti beveik vakuumo sąlygas. Pajuokauta, bet, ko gero, tiesa, kad ši koncepcija gana lengvai būtų įgyvendinama Mėnulyje, mat nereikėtų to vamzdžio, nes atmosferos slėgis Mėnulyje tesudaro tik 1 proc. mūsų žemės slėgio.

Pamenu, itin aktyviai darbavosi estai su suomiais, net buvo pradėtos rinkti lėšos „Hyperloop“ 100 km trasai Talinas–Helsinkis jūros dugnu. Ekspertai ir Lietuvoje apsilankė, kur buvo svarstoma, kada nors įgyvendinti „Hyperloop“ projektą. Traukinys iš Vilniaus Klaipėdą pasiektų per 30 min. Aišku, tokiam transportui sukurti praktiškai šansų nėra, nes nei lėšų būtų, nei yra tiek gyventojų, kad projektas pasiteisintų ekonomiškai, nebent Vilniuje būtų 1 milijonas, o Klaipėdoje – bent 0,5 milijono gyventojų.

Kaip minėta, praktiškai beveik visose šalyse nutrauktos, sustabdytos supergreitos transporto realizacijos programos. Bet, vis dėlto, pasirodo, yra šalis, kur tas projektas nemirė. Tai Kinija. Kinai nebūtų kinais, jei nepadarytų to, kas kitoms šalims yra „neįkandama“. Jie šią galimybę išbandė 2 km vamzdyje, kuriame magnetinės levitacijos dėka traukinys pasiekė 623 km/h greitį, o planuose jau 1000 km/h. Primečiau, kad 1000 km kelyje su 623 km/h greičiu iš taško A tašką B pasiektumėm greičiau, nei reaktyviniu lėktuvu, skrendančiu 800–850 km/h greičiu. Juk aerouostuose ilgai užtrunka keleivių registracija, ilgai laineriai kyla ir ilgai leidžiasi, o pridėjus laiką, kai nusileidus vėl patikra vyksta, o atskridus paprastai būna toli iki miesto centro, tai traukinys 623 km/h greičiau galutinį tašką pasiektų greičiau. O jeigu traukinys judėtų 1000 km/h greičiu, lėktuvas beviltiškai atsiliktų, tik viršgarsiniai oro laineriai galėtų varžytis su „Hyperloop“ traukiniu. Jei kinams pasiseks, kuo sunku abejoti, tikriausiai ir kitos šalys grįš prie supergreito transporto projektų.

* Jono trigrašis

Įdomus sutapimas. 2000 m. liepos 17 d. autobusu važiavome į Ispaniją. Išvažiuodami iš Paryžiaus, pravažiavome ir pro Le Burže (pranc. Aéroport de Paris – Le Bourget) oro uostą (buvo matyt stovintys lėktuvai). Mums pravažiavus, maždaug už pusvalandžio čia ir sudužo „Concorde“. Apie tai sužinojome vakaro TV žiniose. 

Interneto nuotr.