Vytautė ir Pranas susipažino Vilniaus pedagoginiame institute. Vis dažniau lyg atsitiktinai atsidurdavo greta vienas kito koridoriuose ar kiemelyje. Tokia bendrystė jaunuoliams – tiesiausias kelias į „zaksą“ ir prie altoriaus. Šiuo keliu pasuko Vytautė ir Pranas. Kai į rankas gavo pedagogų diplomus ir paskyrimus, į gimtajį rajoną sugrįžo jau Vitkauskų šeima. Ne vieni. Atsivežė po suknute pasislėpusį Vladuką.

Jauniesiems pedagogams neteko, kaip kitiems jų kolegoms, patirti vargo dėl būsto. Įsikūrė rajono centre senelių sodyboje. Metai bėgo tartum nežabotas, niekieno nevaldomas ristūnas. Vaikai suaugo ir išskrido. Liko dviese, kaip prieš trisdešimt metų, su savo rūpesčiais, su savo mintimis. Net nepastebėjo, kaip likimo nematomas kirpėjas tirštais baltais dažais nuspalvino plaukus…

Vieną pavakarę Vitkauskai susėdo ant sofos priešais televizorių aptarti svarbaus neatidėliotino reikalo. Artėjo Prano jubiliejinis gimtadienis. Nerimą kėlė mintys, kaip jį pažymėti. Ką be vaikų pasikviesti į svečius? Kaip juos priimti, kuo užimti, pavaišinti?..

Jubilijatas dėl gėrimų galvos nesuko. Pasirūpino valstybė. Kiekvienas pilnametis dirbantis pilietis kartas nuo karto gaudavo talonus alkoholiniams gėrimas nusipirkti. O kai siūlo, reikia nereikia žmonės perka. Taip ir Vitkauskai iš anksto sukaupė gėrimų arsenalą. Juk net senovės graikų išminčiai sakė, kad pinigai – beverčiai. Dėl valdžių užgaidų dažnai keičiasi, praranda savo funkcijas, o vynas bet kada ir bet kur yra paklausus ir prie bet kokio faraono valdžios „eina“…

Galvos sopis Vytautei – ką prie vyro gėrimų padėti ant stalo? Salotų pasiruoš iš savo kuklaus daržiuko. O kaip su mėsiškais patiekalais? Virtos „šlapiankės“ už 2,10 rublio ant lėkštės per jubiliejų nepapjaustysi. Norėjosi kažko įmantresnio. Bet kur jo gauti? 

Išvystyto socializmo sąlygomis bolševikai stengėsi liaudžiai sudaryti tokias palankias gyvenimo sąlygas, kad nebūtų nesveikai persivalgiusių, kaip kapitalistiniame pasaulyje pilvotų nutukėlių. Visuose maitinimo taškuose ketvirtadieniais įvedė Žuvų dieną. Valgyklose ir prekyboje stengėsi riboti nesveiką, riebų, kolorijomis kūpantį gyvulinį maistą. Į dešras kimšo ne tik nuvarytų arklių liesą arklieną, bet ir kitus neaiškios kilmės priedus. Į mėsos parduotuvę galėjai net neiti. Vis tiek nieko nesurasi. Tik languose puikavosi dailiai nudrožti ir nudažyti mediniai kumpiai.

Užtat papildomo darbo turėjo profsąjungos. Jos laikas nuo laiko sudarydavo darbuotojų sąrašus ir pateikdavo juos parduotuvei. Pirkėjai stengdavosi ateiti prieš skirtą laiką ir užsiimti eilę – antraip nieko doro negausi. Net pagal sąrašus sprandinė bei nugarinė būdavo deficitas. Jos dažniausiai atitekdavo patiems prekybininkams ir jų giminėms bei pažįstamiems. Pavėlavusiems belikdavo tik galvos ir kojos. Žmonės tyliai paniurnėdavo eilėse – ir tuo viskas baigdavosi. Profsąjungai skundo nerašysi. Ji juk rūpinasi, stengiasi – sąrašus sudaro. 

Bekalbėdami sutuoktiniai net nepamatė, kaip šviesiaplaukis garbanius atidarė vartelius ir į kiemą įriedėjo „uazikas“. Griebęs nuo galinės sėdynės baltų gluosnio vytelių keturkampę kraitę, įsirėžęs nunešė į verandą. Nieko nesakęs, pradėjo tuštinti nešulį.

O, stebuklų stabukle! Ant stalo bumptelėjo bekono kumpis. Greta jo vietą surado kadagio dūmeliu kvepiantis galvos dydžio skilandis. Ant stalo atsirado vietos ir su česnaku suvyniotai šoninei, kelioms dešros ringėms –  blizgančioms, tik ką iš rūkyklos ištrauktoms. Per visą stalą nusidriekė šviežio faršo dešrelių karoliai. Vitkauskai stovėjo be žado, nieko nesuprasdami, kas čia darosi. 

– Tai pirmininko Reistenio dovana jums, – paaiškino vaikinukas kupidono ševeliūra ir nuskubėjo prie mašinos.

Pranas užsnūdo tik paryčiais. Visą naktį galvojo, kaip padėkoti ir atsilyginti geradariui. Ak, tas Kristas, neprognozuojamas, pilnas netikėtumų. Besivartydamas lovoje, mokytojas prisiminė pirmuosius mokytojavimo metus. Rajono švietimo skyriuje gavo nukreipimą į vidurinę. Mokyklos direktorius atvedė į aštuntą klasę ir pristatė mokiniams. Septyniolika porų tirianačių, nepasitikėjimu spindinčių akių įsmigo į  naująjį klasės vadovą. Atsistojo vienas vaikinukas ir išdrožė:

– Įspėjame! Mūsų klasė spygliuotų ešerių tuntas. Turėjome tris vadovus. Nė vienas nepritapo, pabėgo. Žiūrėsim, kaip seksis jums. Pradėsit graužti, pažadam, paspringsit ašakomis…

Tai buvo Kristupas Reistenis, visų vadinamas Kristu. Pranas suprato: suras bendrą kalbą su šiuo ilgaplaukiu hipiu, suras ir su klase. Surado. Klasėje įsigalėjo nauja tradicija. Sumetę griežtai po rublį, pasveikindavo gimtuvininkus. Vasarą gimusius visas tuntas užgriūdavo namuose. Atsirasdavo sugebančių pabrazdinti gitarą, patampyti armoniką. Linksmai prabėgdavo popietė. Vaikai niekada nepamiršdavo gimtadienio proga pasveikinti ir klasės vadovą. 

Prabėgo keli dešimtmečiai. Kristas baigė Akademiją, po kelių metų tapo pirmininku. Savų rūpesčių pakanka, mąstė mokytojas, o buvusio klasės vadovo jubiliejinio gimtadienio nepamiršo. Atsiuntė tokią stebuklingą dovaną. 

Ryte Pranas nuėjo į paštą. Paskambino į kolūkį. Atsiliepė pats Kristas. Nuoširdūs mokytojo padėkos žodžiai išmušė iš vėžių pirmininką. Ne tik mokytojo, bet ir nieko kito jis nesveikino. Niekam dovanų nesiuntė. Kažkoks mistinis nesusipratimas. Neturėdamas ką atsakyti buvusiam klasės vadovui, Kristas pradėjo sukioti telefono ragelio membranos dangtelį. Pasigirdo traškesys, švilpimas. Galiausiai ryšys nutrūko.

Pirmininkas sėdėjo abiem rankom susiėmęs pakaušį ir mąstė: kur čia šuo pakastas? Viskas paaiškėjo, kai į kontorą atėjo šviesiaplaukis vairuotojas. Išvystyto socializmo visapusiško deficito eroje blatnieji pirmininkai pasiskirstė, kas kurį valdžios atstovą šefuos – teiks mėsos ir pieno produktus, daržoves. Reistenio globai atiteko valdybos viršininkas. Delikačią tiekimo misiją sėkmingai iki šiol vykdė patikimas pirmininko vairuotojas Petras. Šį kartą jo nebuvo. Nuvežti produktus Kristas pavedė jaunajam vairuotojui. Tiksliai nurodė gatvę, namo numerį. O tas vėpla ėmė ir temstant sumaišė adresą – lauktuves nuvežė ne viršininkui, o į gretimą mokytojo sodybą.

Kas dabar bus? Nurauti vairuotojui kupidono garbanas maža. Bet ir nuo to padėtis nepasikeis. Iš mokytojo produktų jau neatsiimsi. O likusius bekono kumpius ir lašinius ūkyje išsidalino vietos elitas…

Vieni žmonės kalbėjo, kad tą dieną pirmininkas buvo, kaip audros debesis – niekas neįtiko, su nieko nesutarė. Kiti girdėjo, kad popiete vėl skardžiai žviegė už ausų iš kiaulidės į lauką tempiamas bekonas…