103-ejų kaimo šimtametis skaito spaudinius, pats gaminasi maistą

Žmogaus gyvenimas kartais primena kelionę kalnų upe – valdai valtį, neša galinga srovė, o tu tik atsargiai paklūsti jos krypčiai, praplaukdamas virš duobių, išvengdamas tragiškų susidūrimų su kliūtimis. Kas laukia už posūkio – netikėtumas ir paslaptis. „Kartais nubundu naktimis, skaitau laikraščius, žurnalus, prisimenu jaunystės dainas. Minčių – iki debesų! Neturėjau jokio ypatingo gyvenimo recepto, tiesiog gyvenau. Dabar atrodo, kad visai nedaug praėjo to laiko, kaip akimirksnis“, – svarstė, tikriausiai jau vyriausias rajone „Mūsų Ignalinos“ gerbėjas ir skaitytojas Juozas KINDURYS iš Šiliniškių kaimo (Linkmenų sen.), rugsėjo 8-ąją švęsiantis 103-iąjį gimtadienį. 

„Gimiau 1921 m., tėvai buvo išrinkę kitokį vardą, bet krikštijant bažnyčioje, kunigas Juozas Breiva mane pavadino savo vardu, taip ir tapau Juozu. Pats išmokau atlikti būtiniausius kalvio darbus, nes kažkokiu magnetu kalvė traukė. Galėjau ilgai stovėti prie kalvio, stebėdamas jo atliekamus judesius, visų darbų seką. Vėliau išmokau staliaus amato, dirbti su stiklu, savo rankomis pastačiau naujus namus, kai senuosius 1944 m. gruodžio 12-osios rytą, „šukuodami“ kaimą ir ieškodami vyrų, besislapstančių nuo tarnybos okupantų kariuomenėje, sudegino stribai. Jie pelenais pavertė beveik visas Šiliniškių trobas, nušovė dabartinio kaimyno Juliaus Gaižučio dėdes, pusbrolį. Tada siautė galingas vėjas, sudegė viskas iki pamatų, net langų stiklai išsilydė. Mūsų penketas slėpėsi netoli kaimo, bunkeryje“, – pasakojo Juozas, prisimindamas jaunystės dienas. 

Visko buvo tame gyvenime – ir vokiečiai degino trobas Stripeikių kaime, o jis su kaimynu bėgo gesinti. Tuomet, kareiviai pradėjo į abu šaudyti. „Jau buvome ant stogo, kai ėmė švilpti kulkos. Kada pamačiau, kaip sužeistas kaimynas ritasi žemyn, šokau iš pačio aukščio, neužsimušiau, likau gyvas“, –  pasakojo pašnekovas.

„Žvelgdamas į praeities įvykius ir gyvenimo metus suprantu, kad visada turėjau geležinius nervus, buvau ne bailys. Nepanikuodavau dėl smulkmenų, nesklandumų. Žmogui viską galima padaryti, ištaisyti, reikia tik gero noro ir užsispyrimo“.

Paklaustas apie didžiąją meilę savo gyvenime, Juozas Kindurys net nesudvejoja: „Mano žmona Genovaitė buvo ta vienintelė, kurią mylėjau. Su ja užauginome ketvertą atžalų. Praėjome visus gyvenimo išbandymus. Dabar jau neturiu jos, o iš vaikų liko tik jauniausias sūnus“, – pasakojo Šiliniškių kaimo šimtametis.

„Žiemos laiką leidžiu mieste, o visos vasaros praskrieja gimtinėje. Dabar jau šienauju mažai. Dažniausia padeda giminės ir artimieji. Maistą gaminuosi pats, labai mėgstu keptas bulves, verdu sriubas, šiltnamyje dar užsiauginu pomidorų. Šiais metais jau grybauti neteko. 

Patinka skaityti vietinį laikraštį, parašo tiesą ir daugelį žmonių pažįstu. Visą gyvenimą domiuosi istorija. Labai patinka viduramžiai, kunigaikščių valdymo epochos, atskirų asmenybių biografijos. Pakartotinio leidimo A. Šapokos „Lietuvos istoriją“ beveik mintinai išmokau skaitydamas. Prenumeruoju „Savaitę“, „Laisvą laikraštį“. Skaitau dar nemažai. Dievu tikiu, nors kartais pamaištauju, pasibaru. Tikėti – gerai. Tikėjimo niekas ant pečių nenešioja.“

Paklaustas apie artėjantį gimtadienį, Juozas Kindurys tik nusijuokia – „Gimtadienius pradėjau švęsti kai sukako pirmas šimtmetis (juokiasi). Girdėjau, kad viena martelė tikrai aplankys, sūnus iš Kėdainių pribus, bus ir daugiau svečių, teks visus sutikti, priimti. Kartais pagalvoju, kad galėčiau ramiai skaityti, bet nieko nepadarysi, gimtadienis yra gimtadienis“, – su neišvengiamu rugsėjo 8-osios faktu mėgino „susitaikyti“ unikalaus amžiaus pašnekovas, kuriam žvilgsnio šviesos ir šypsenos galėtų pavydėti kiekvienas jaunas. 

Teksto autorė dėkoja už pokalbį.

Autorės nuotr.