Vis dar nežinau, ar šią istoriją pasakoti man leistina – vis dar sunku patikėti, kad ji galėjo būti tikra. Dabar ji pas mane nebeateina, galbūt jūs galėsite užimti mano vietą ir palaikyti jai kompaniją. Tikiuosi, kad jai viskas gerai.

Nuo mažens Ignalinos miestą mylėjau. Tykios gatvės, aikštės, akligatviai, vidury miesto styrantys medžiai ir kiekvieną žiemą taip pat kreivai pakabintos kalėdinės girliandos, žmonės, kuriuos tikriausiai greičiau sutiksi ežero pakrantėje, nei parduotuvėje prie kasos, kartais nudelbiantys tave žvilgsniu tau einant pro šalį (juk žino, kad ne vietinis), tačiau visada malonūs – jei šią vietą kažkaip atradai, tikėtina, kad esi kokio pažįstamo giminaitis ar draugas, o kas gi norėtų po laiko sužinoti, kad įžeidė vyriausio sūnaus mokyklos laikų draugo brolio dukrą. Tačiau visuomet labiausiai mane žavėjo Ignalinos miškai. 

Dar tada, kai močiutė bijojo mane vieną išleisti iš namų, kai pasukusi ne į tą gatvę bėgte parbėgdavau atgal, kai į mišką vienai eiti nė iš tolo niekas neleisdavo, ilgesingai į tą pusę dairydavausi. Medžiai aukštesni už dangų ten atrodė, nežemiški, neteisingi. Net takeliu su sese einant kartais baisu darydavosi, kad kur ne ten nuklysim, nors, žinoma, viskas kuo puikiausiai pasibaigdavo, takas juk aiškus. Kalvelės vaizdą dengė ir per medžių tankumyną nieko giliau miške įžiūrėti man nepavykdavo. Giluma viliojo. Nežinau, ar taip vilios ir jus. 

Pirmą sykį viena į mišką užklydau gal prieš penkeris metus. Ėjau geriausiai žinomu, paprasčiausiu takeliu, vedančiu aplink ežerą. Mažesni takeliai, vedantys į miško gilumą, viliojo, dar labiau viliojo vos matomos proskynos tolumoje. Jau buvau didesnė, bet medžiai vis dar ramstė dangų, tamsa tarp jų vis dar atrodė grėsminga. Ėjau ten kasdien, kartais prasėdėdavau ištisas valandas, besiklausydama medžių ošimo ar vandens mūšos. Žmonių čia sutikdavau retai, o net jei keli ir pasitaikydavo, dažniausiai jie neištardavo nė žodžio. Čia niekas neblaškė mano ramybės. Čia pirmą kartą pasijutau visiškai saugi.

Užtruko dar bent porą metų, kol išdrįsau keliauti giliau. Jau nebepamenu, dėl ko tuomet buvau supykusi, tačiau žinau, kad tiltu, vedančiu į mišką, jau bėgte bėgau. Keletą žingsnių paėjau įprastu taku – buvo vasara, vėjas stiprus, norėjau klykti, kartu su vėju nulėkti. Pasukau iš takelio nedvejodama, nė nesusimąstydama. Užteko kelių akimirkų, kad pajusčiau pasikeitimą: kažkas nutilo, nutyko, tarsi ne medžiai būtų atsitiesę, o aš pati. Mintis greit užgožė pušų ošimas. Ėjau. Kopimas per kalveles vargino, tačiau buvau pasiruošusi eiti kad ir visą dieną. Pasiklydusi labiau grįžtančių minčių tumuluose, nei savo fizinėje aplinkoje, kelias akimirkas net nesusigaudžiau įėjusi į kirtavietę. Dangus ten griuvo kartu su medžiais, kartu su medžiais ant žemės gulėjo. Stovėjau kurį laiką sustingusi, į mirtį žiūrėdama. Namo parbėgau. Čia pirmą kartą pajutau tokį gedulą.

Bet grįžau į mišką vėl ir vėl. Iš tako sukti nenorėjau dar kurį laiką, vis apie griūvantį dangų galvodama. Slinko dienos, savaitės, vasara ėjo į pabaigą. Kitą kartą, kai čia atėjau, ir sutikau ją.

Tai buvo paskutinė diena prieš man paliekant Ignaliną ir grįžtant namo – visą dieną buvau pasiryžusi skirti miško tyrinėjimams. Tiltu eidama stebėjau visžales pušis, galvojau, ar jų didybę bent kiek sumenkins už kelių mėnesių pasirodysiantis sniegas. Kelią iki kirtavietės radau nesunkiai, bet šį kartą buvau pasiryžusi čia nesustoti. Skęsdama mintyse, judėjau vis toliau ir toliau nuo žinomų takų – jau nebebuvau tikra, ar brisdama per vis dar žaliuojančius paparčius kelią atgal apskritai rasčiau. Praėjau kelias proskynas, mintyse bandydama jų vietas susižymėti. Lengva galva vaikštinėdama aplinkui, išėjau į dar vieną proskyną – visai nedidelę, su mažu tvenkinėliu kairiajame krašte. Eidama link jo, akies krašteliu pastebėjau judesį. 

Labas, – pasakė ji. 

Kai atėjau, tupėjo kažkur proskynos pakraštyje. Dar pridūrė, kad žmonės įprastai ten neužeina, nors visiškai neatrodė nustebusi dėl manęs. Ji buvo aukšta, tamsių plaukų, keistai derančių su pušų kamienais už jos, ir pastebėjau, kad net stovėdama ji nuolat pirštų galiukais lietė žoles ar medžių kamienus. Dvejodama paklausiau, kodėl ji čia būna. 

Gyvenu netoliese, – atsakė. 

Miške namų mačiusi niekada nemačiau, net neįsivaizdavau, kad tokių čia galėtų būti. Nepasitikslinau. Po akimirkos tylos ji nužingsniavo prie tvenkinio ir prisėdo. Jos žvilgsnio nesulaukiau, tačiau nusekiau iš paskos. Atsisėdau kiek toliau ir iš tolo stebėjau, kaip raibuliuoja tvenkinio vanduo – nors vėjas ir neatrodė stiprus. Po dar akimirkos tylos ji paklausė, kaip ir kodėl čia atėjau. Pasakojau jai apie miško ilgesį; ji šypsojosi girdėdama, kaip medžiai remia dangų. Papasakojo man apie vietas, kurių dar nemačiau, apie kitą ežerą priešingoje nuo mano tilto miško pusėje. Saulei dar nepradėjus leistis, pokalbį ji nutraukė. Pasakė, kad jai laikas, ir kad tikisi mane dar pamatysianti. Jai jau ištirpus tarp pušų susivokiau, kad turėjau paklausti jos vardo.

Teko paklaidžioti, kol sugebėjau rasti kelią atgal – kitą dieną išvažiavau pirmą kartą labiau norėdama pasilikti ir darkart grįžti į mišką. Kad ir kas ji bebūtų buvusi, dabar visa miško trauka, atrodo, buvo koncentruota į tą merginą, ir mano traukiniui tolstant atrodė, tarsi dalį savęs prie to tvenkinėlio būčiau palikusi. Grįžus namo, miesto triukšmas nepaliko laiko galvoti apie vieną vasaros dieną sutiktą merginą. Kitą kartą apie ją pagalvojau tik vėl grįždama į Ignaliną, stebėdama pro langus bėgančius jau raudonus medžių lapus. Mano miškas pasikeitęs neatrodė – pušys stovėjo aukštos ir žalios. Dar tą pačią dieną patraukiau ten. 

Kirtavietę radau nesunkiai, ir nors kelio toliau neprisiminiau, radau kelias vietas, kurios atrodė galėjusios būti matytos. Vaikščiojau aplink kelias valandas, kuo toliau, tuo labiau bandydama save įtikinti, kad neturiu jokio konkretaus tikslo. Tą dieną jos neradau, kitą – stengiausi neieškoti. Trečią dieną ji pati mane susirado. 

Nuo pat ryto ta diena nesijautė tikra – vien jau dėl to, kad švietė saulė, bet ir vyravo lengva dulksna. Nuėjau į mišką jau šlapia. Dangų ramstančias pušų viršūnes apžiūrinėdama, susiradau sausiausią lopinėlį dabar rudoje miško paklotėje. Labiau pajutau nei išgirdau ją išlendančią iš tarp pušų. 

Diena bėgo greičiau, nei įprastai prabėga paskutinės atostogų savaitės, ir vakare bemaž neprisiminiau, ką veikėme. Ji pasakojo man savo istoriją – kaip tarp miesto betoninių pastatų niekada nesijautė saugi, kaip asfalto karštis degindavo jai pėdas, kaip parduotuvės kėlė šleikštulį ir vieni kitų kaip savų nepriimantys žmonės – siaubą. Ji pasakojo apie tai, kaip persikėlė į mišką, kaip čia pagaliau pajuto pasaulį, pajuto save; mes ėjome ir ji rodė man paskutinius dar nenuvytusius augalus, ramiausias miško vietas, greit ledu pradėsiančius trauktis ežerėlius – rodė viską, ką ir taip tikriausiai būčiau galėjusi surasti, tačiau jaučiausi, tarsi ji būtų parodžiusi man pasaulį. 

Dabar galvoju, kad galbūt ir parodė. 

Jau vakare jaučiausi tarsi būčiau miške ką palikusi, tai tarsi tempė mane atgal. Kitą rytą ji manęs laukė prie kirtavietės, o vakare parlydėjo iki pat tilto. Su ja miškas nebesijautė kaip tiesiog ramybė, labiau – kaip namai. Nežinau, kada šalia jos gulėdama ant šaltos žemės suvokiau niekada nebenorinti grįžti namo. Nežinau, kiek naktų iš eilės ją sapnavau, kol supratau, kad nežinojau, ką bedaryčiau be jos ir jos pasaulio. Ilgai nežinojau ir jos vardo. Kai pirmą kartą jo paklausiau, ji neatsakė. Tuomet praleidau pro ausis, dar nenorėjau netyčia užgauti. Kitą kartą paklausiau drąsiau. Porą akimirkų šypsodamasi ji žiūrėjo į mane, ir tikėjausi, kad neatsakys ir vėl. „Gali vadinti mane Lina“, pasakė tada. Taigi ir vadinau. 

Kartais ji pasitikdavo mane vos įžengusią į mišką, kitais kartais klajodavau valandų valandas nerasdama nei jos, nei įprastai mūsų lankomų vietų. Dieną prieš man grįžtant namo ji pasakė nelydėsianti manęs iki tilto. Ilgai sėdėjome prie vieno iš ežerų, ir atsisveikindama ji švelniai perbraukė ranka man plaukus. 

Važiavau namo taip, tarsi iš manęs būtų plėšiamas gabalėlis sielos, ir taip lengvai jo pamiršti šį kartą nepavyko. Skaudėjo dar labiau, kai kitą kartą grįžusi jos neberadau. 

Ignalinoje tą kartą praleidau savaitę, ir į mišką ėjau kasdien. Klajojau visur, kur buvau ir nebuvau anksčiau buvusi, kartais pavykdavo atrasti vietas, kuriose buvau buvusi kartu su ja. Šį kartą miškas jautėsi visai kitaip – tuščias, šaltas – nei kaip namai, nei ramybė. Pasiklysti jau nebebijojau, takai buvo aiškūs kaip visad, tačiau dangų ramstantys medžiai vėl kėlė baugulį, vėl grėsmingai atrodanti gelmė neramino. Kiekvienąkart kažkam sušmėžavus tarp medžių pažvelgdavau ten, tikėdamasi ją pamatyti, tačiau ji nesirodė nei tada, nei dar kitą kartą man atvažiavus į Ignaliną. Nežinojau, kaip ją pamiršti – matydavau ją vietose, kurias man buvo parodžiusi, girdėdavau jos balsą medžių ošime, ir kai miškas vėl ėmė jaustis kaip namai, suvokiau po truputį susitaikanti su tuo, kad jos nebepamatysiu. Kiek ji buvo miškas ir kiek buvo man sava, tiek ir liko – nuo miško skirti jos nebegalėjau. Ilgainiui ir patį miestą su ja pradėjau tapatinti, jo vardą sakydama ir apie ją pagalvodavau. Žiema paliko mane vieną, tačiau Ignalinos miške jau niekuomet tokia nebesijausiu. 

Nežinau, ar ji dar ten yra, kodėl pradingo ir ar leistųsi būti surasta dar kartą, kartais nebežinau, ar kada iš tiesų ten ir buvo. Nežinau, ar noriu, kad ieškoti jos bandytumėte – bet, pabuvę Ignalinos miškuose, ir jūs apie ją pagalvokite.