Vartydama kraštiečio Juozo Kėkšto prisiminimus apie išnykusius kaimus, mąstau, kad į kiekvieno žmogaus gyvenimą ateina tokia laiko atkarpa, kai vaikystės ir jaunų dienų įvykiai ryškiai sugrįžta praeities paveiksle kitomis formomis, spalvomis ir jausmais, o gilesnių patirčių banga skatina ir audrina mūsų širdį plakti gimtinės ritmu. Mus (kaimiečius) visus vienija senojo Lietuvos kaimo peizažas, kur metų brandos skrynioje vis dar girgžda svirtys, dulka vieškelis ir rytmetį gieda gaidžiai. Nieko nepadarysi, jei esi prisiekęs ištikimybę gimtinės sodžiui, paliktai liepai ar beržui, visada liksi tos žemės lopinio dalimi. 

Galalaukiai, kraštotyros mylėtojo Romučio Matkevičiaus akimis, vienas iš chrestomatinių Tverečiaus valsčiaus kaimų. Galalaukiai man – nenusakomas širdies centras, kuriame kvepia senojo raisto gailiai ir samanos, alsuoja senųjų pievų žolynai, o paraisty ganosi stirnos. Ten, užžėlusiuos takuos gyvena mano protėvių įmintos pėdos, žvyrkelio dulkėse susigėręs prakaitas ir ašaros, ten įrašytos jų mintys ir visi likimai. Protėvių laiko nenuplovė ir nenugramzdino Birvėtos banga, ištvinusi tvenkiniais bei stipriai pakeitusi gimtųjų tolių veidą. Senasis kaimo paveikslas lieka gyvas laike. Nežinau, kaip turėtų būti parašyta Galalaukių kaimo istorija, aišku viena, kad joje privalėtų byloti kiekvieno, dar likusio galalaukinio širdis. Be išskaidrintos praeities ir objektyvių prisiminimų, išėjusių kartų palikimas būtų menkavertis.

Pradžios įžanga pagal R. Matkevičių (istorinė-statistinė kaimo apžvalga amžių tėkmėje).

Galalaukiai – kaimas 2 km nuo Didžiasalio, pirmą kartą įrašytas į 1716 m. Tverečiaus parapijos vizitaciją. Tais metais kaime buvo 12 sodybų (Petro Grikio, Juozapo Rudžio, Baltramiejaus Surmos, Jono Klimo, Jono Telyčėno ir kt.), iš viso 47 gyventojai.

Kaimas ir jo žemės priklausė Dysnos dvarui, kurio šeimininkai Pacai, nuo XVII a. pabaigos – Vilniaus benediktinių vienuolyno Dysnos dvarui. 1818 m. Dysnos dvaro Dysnos palivarko kaime 13 lažininkų sodybų (Andriaus Umbražiūno, Juozapo Pivoriūno, Antano ir Prano Telyčėnų, Gabrieliaus ir Antano Krasauskų, Gabrieliaus Kondratavičiaus ir kt.), 84 gyventojai. 1843–1861 metais kaimas priklausė Dysnos valstybiniam dvarui. 1856 m. Galalaukiuose buvo 12 sodybų (Kristupo Čepulio, Kristupo Papšio, Gasparo Telyčėno, Kristupo Krasausko, Antano Telyčėno ir kt.), viso 101 gyventojas. Nuo 1861 m. kaimas priskirtas Tverečiaus valsčiaus Dysnos seniūnijai.

1923 m. Galalaukiuose – 30 sodiečių ūkių (Kastanto Kondratavičiaus, Petro, Jurgio ir Juozapo Čepulių, Alfonso ir Leono Mikulėnų, Aleksandro Bielinio, Leonardo Kondratavičiaus, Aleksandro, Petro ir Leono Telyčėnų, Juozapo, Antano, Marijono, Augustino, Felikso Papšių, Uršulės, Marcelės, Marijonos Papšienių, Liudviko ir našlės Julijos Krasauskų ir kt.), kuriems priklausė 272 deš. žemės.

Tarpukaryje Galalaukiuose veikė lietuviška–lenkiška mokykla, kurioje 1932 m. mokėsi 71 mokinys. 1938 m. kaimas priklausė Tverečiaus valsčiui, Pivorų seniūnijai. 1942 m. Galalaukiuose buvo 31 sodyba (Antano ir Ipolito Krasauskų, Petro, Kosto, Leono Mikulėnų, Petro, Prano, Apolinaro, Ipolito, Adolfo ir Leono Telyčėnų, Marcelino, Augustino, Antano, Vinco ir Felikso Papšių, Petro ir Kazimiero Čepulių, Jono Zdanavičiaus, Balio Romancevičiaus ir kt.), viso 138 gyventojai.

1950 m. Galalaukiuose – 25 sodybos ir 133 gyventojai, nuo 1954 m. kaimas priklausė Dysnos apylinkei.

Šiame kaime gimė žurnalistas Kazimieras Umbražiūnas (1909–1996 m.). 

Visus Galalaukių kaimo vaikus raginu prikelti gimtinės istoriją prisiminimuose, atversti senus albumus, dienoraščius, eilėraščius ar nutapytus peizažus ir skambinti į „Mūsų Ignalinos“ redakciją, kurioje Jūsų laukia kraštietė Sigita. Užrašykime ir išsaugokime Galalaukių kaimo istorija drauge.

Nuotrauka iš asmeninio autorės albumo.