Ne kartą keliaujant pėsčiomis su Ignalinos Trečiojo amžiaus Gamtos fakulteto dalyviais maršrutu Ignalina–Strigailiškis–Gaveikėnai–Botaninis takas–Palūšė, bemaž visuomet praeidavau pro kadaise buvusį ANP administracijos pastatą su gyvenamuoju namu. Vaizdas atrodė gana liūdnai, tartum apmiręs, be gyvybės apraiškų. Mat visa administracija išsikėlė į Palūšę. Bet paskutiniais metais, kur įsikūrusi Gamtos mokykla, situacija ženkliai pasikeitusi. Šiemet Aukštaitijos nacionaliniam parkui (ANP) sukako 50 metų ir man asmeniškai norėjosi pasižiūrėti, kaip pasikeitė buvusi mano darbovietė. 

Palikęs mašiną ties posūkiu į Gamtos mokyklą, pėsčiomis nuėjau iki vietos. Rūpėjo neskubant pakeliui suskaičiuoti sodintus beržus. Jei neklystu, tai buvo 1979 m., kai Nacionalinio parko administracija jau buvo perkelta iš Ignalinos į Meironų kaimą (švelniai pasišaipant, tą vietą vadinome Meilūše), buvo nutarta pakelę apsodinti medžiais. Buvo ankstyvas pavasaris, tad nuspręsta, kad tam labiausiai tinka lietuviškas beržas, nes tuo metu buvo populiari daina Pauliaus Širvio žodžiais „Aš beržas, lietuviškas beržas“. Kartu su buvusiu parko darbuotoju Olegu Jakubovskiu, atsakingu už statybas, nuvažiavome į Šakarvos mišką ir prikasėme daugiau nei šimtą jaunų berželių. Kaip biologas, tai atlikti apsiėmiau aš (nors mano etatas vadinosi vyr. ichtiologas ir dirbau Gamtos apsaugos komitete, Respublikinėje gamtos tyrimo laboratorije). ANP direktorius Vincas Šakalys man, kaip pagalbininką, priskyrė ir Bronių Kazlą. Bet aš atsisakiau jo paslaugos, motyvuodamas tuo, kad Broniui yra daugiau darbų Stripeikiuose, kuriant Bitininkystės muziejų. Tad vienam teko pasodinti daugiau nei šimtą berželių. Beveik visi prigijo, tik keletas žuvo ir dar keletą išvartė ekskursijų didieji autobusai, bandydami apsisukti pirmoje išsilaipinimo aikštelėje prie medinių skulptūrų.

Nužingsniavęs iki Gamtos mokyklos, suskaičiavau 80 dar gyvų beržų, kurių dalies galimai laukia liūdna pabaiga, bet apie tai truputį vėliau. Mane pasitiko malonios darbuotojos – vadovė Veronika ir gerbūvio tvarkytoja Audronė. Veronika supažindino su vykdoma veikla mokykloje, sužinojau, kad čia yra net 10 edukacinių užsėmimų. Suprantama, daugiausia vasaros atostogų metu dirbama su moksleiviais, čia organizuojamos įvairios trukmės stovyklėles. Atvažiuoja jaunimas iš visos Lietuvos ir neretai po to apsilanko dar kartą. Pašnekovė teigia, kad geriausias darbo įvertinimas, kai klientai, jei taip galima juos įvardinti, sugrįžta dar ir dar kartą į pamėgtas vietas. Visiškai galima pritarti išsakytai nuomonei, nes mano šeimai verčiantis kaimo turizmu, maloniausi klientai tie, kurie ne kartą sugrįžta, nors neretai pasakau, kad važiuotų į kitas sodybas, kurių tiek daug mūsų krašte. Paklausus, ar įsileistumėt suaugusių grupę, kurie norėtų ir kokią nors progą čia atšvęsti, atsakė – kodėl gi ne, jei būtų kultūringa kompanija. Klausiu, iš kur žinoti, kad pateks kultūringi žmonės? Atsako, kad tai galima bemaž visada sužinoti iš užsakovo pokalbio.

Baigiant – kas kelią nerimą. O gi kad asfaltuojant kelio ruožą link Gamtos mokyklos, ruošiamasi nemažai beržų iškirsti, esą jie kelią grėsmę, nes, siaučiant vėtroms ir uraganams, jie gali griūti ant kelio. Nežinau kokiu metodu nustatys(-ė), kurie medžiai ruošiasi griūti, o kurie ne. Šie karpuotieji beržai dar jauni, jiems apie 50 metų, o gali gyventi 150 ir daugiau metų. Man labai būtų gaila, jei sumanytų juos pašalinti. Beje, ir Veronika pritaria, kad tie beržai jai taip pat svarbūs. 

Nepaminėjau, kodėl man svarbi ta beržų alėja. Studijuojant VU biologiją, gamtosaugą dėstė pirmasis gamtos apsaugos komiteto pirmininkas V. Bergas (1957–1970). Kai buvo tiesiama automagistralė Vilnius–Kaunas–Klaipėda, ties Rykantais, vidury kelio, jo iniciatyva buvo išsaugotas ąžuolas, kuris gavo Bergo vardą. Sodinant beržus galvojau – bus ką parodyti vaikams, anūkams. O kita, dar svarbesnė paskata, buvo noras kompensuoti skriaudą, padarytą gamtai dar vaikystės metais. Labai mėgau tarzanauti, karstytis medžiais. Objektas buvo jauni berželiai, kai įsliuogus kiek galima aukščiau, „parašiutu“ nusileisti žemyn. Keli medeliai neatlaikė to veiksmo. Sužinojus tėvukui, gavau pylos už medelių laužymą. 

Taigi, vėliau gyvenime teko pasodinti ženkliai daugiau nei 100 įvairių medžių rūšių. Buvo malonu aplankyti savo beržų alėją, tik liūdna būtų, kad kitąkart apsilankius neberasčiau savo beržų. Džiaugiuosi kad sutikau gamtos mokyklos darbuotojas, kurios tikrai stengiasi, kad tas kampelis trauktų įvairaus amžiaus žmones, norinčius pažinti gamtos paslaptis.

ANP nuotr.