Nepatikėsite – pasklaidžiau partijų programas, nes labai jau norėjau sužinoti, ką jos žada nuveikti „paprasto žmogaus“ labui, kai (jeigu) ateis į valdžią. Nesakau – perskaičiau, nes tam neturiu nei laiko, nei noro, o svarbiausiai – nemanau, kad partijos tas programas įgyvendins. Na, nebuvo šiuolaikinės Lietuvos istorijoje tokio atvejo, kad kuri nors partija padarytų tai, ką žadėjo prieš rinkimus. Ir priežastis žinoma: partijos savo rinkimų programose žada tai, ko „nori rinkėjas“, o ne tai, ką jos gali, o kartais ir nori padaryti.

Nenuostabu, manau, kad pensininkams labiausiai pensijos rūpi. Toks jau tas žmogus, pinigų jam duok, o ne ko nors kito. Bus pinigų – kiekvienas nusipirks tai, ko nori. Ar ne, kaip mėgsta sakyti šiuolaikinės abiejų lyčių „fyfos“? (Žinau, kad tai neteiktinas žodis, bet kažkodėl dar nuo anų laikų sugebėjęs išlikti.) 

Štai yra partijų, kurios žada vidutinę pensiją padidinti nuo dabartinių 595 eurų iki 1100? Nevardinsiu, kokios tai partijos. Nevardinsiu ir tos, kuri žada Kalėdoms išmokėti „tryliktą pensiją“ ir dar atostogoms 400 eurų.

Pensininkui atostogos? Gal ir nieko būtų. Tik ką per jas veikti, kokį kelialapį už tuos žadamus 400 eurų nusipirkti? Tiesa, skaitau toliau – pasirodo, už tuos pinigus pensininkas galėtų apmokėti „kaimo turizmo paslaugas“ ar kitaip pailsėti Lietuvoje. Gal ir teisingai, nėra ko pensininkams apie visokias turkijas svajoti, tegul kaime runkelius ravi. Gaila, kad tas pažadas nebus ištesėtas, nes ši partija ne tik į valdžią – į Seimą vargiai pateks.

Tam, kad vidutinė pensija būtų 1100 eurų, papildomai reikėtų 3,6 milijardo eurų. Iš kur juos paimti? Iš mokytojų? Iš gydytojų? Iš policininkų? Šiaip mokesčius padidinti (tam gyventojai „Sodrai“ turėtų mokėti 50 proc. daugiau įmokų, negu dabar). Nė viena partija nepasakė, iš kur ji pinigų imtų. Tiesiog – pažadėjo…

Taigi, nelauksiu 1100 eurų pensijos. Ir jau žinau, kaip tai žadėjusi partija pasiteisins, kad netesėjo pažado. Ogi sakys, kad jai Seime reikėjo sudaryti koaliciją su kitomis partijomis, kurios tokių pensijų nežadėjo. Blogiausiu atveju sakys, kad ekonomika kalta. Arba vėl kovidas.

Anekdotą prisiminiau. Pacientas klausia gydytojo: „Sakykit, daktare, ar šiemet kovidas ateis?“ – „Nežinau, šito klauskit politikų“, – atsako gydytojas. Taigi. Kovidas bet kurią partiją gali išgelbėti.

Gal, sakau, kitus pažadus panagrinėti? Švietimas man kažkodėl neberūpi, nors politologai vos ne daugiausiai apie jį šneka. Gal, sakau, žvilgtelėti, ką partijos apie kultūrą šneka?

Čia jau gal partijų pavadinimus paminėsiu. Štai Liberalų sąjūdis žada „užtikrinti kultūros prieinamumą visiems“. Na, sakau, tie daugiau pinigų kultūrai duos? Ne, apsieis be pinigų, užtat „neįgalieji, tėvai su mažais vaikais lengviau pateks į kultūros įstaigas ir renginius“.

Liberalai kalba apie „platesnį kultūros įstaigų išnaudojimą edukaciniais tikslais“. Ir dar apie kultūros paveldo saugojimą.

Socialdemokratai susirūpinę kultūros prieinamumu

Laisvės partija vykdys lanksčią šių laikų poreikius atitinkančią kalbos politiką. (Apsaugok, Viešpatie, tai čia gal iš tų, kurie norėjo kalbą padaryti „neutralia lyčiai“, siūlė vietoj „žmogus“ sakyti „žmoga“?) 

Darbo partija sieks deramo kultūros finansavimo ir prieinamumo visiems. 

Taip, duos pinigų, tik kam? Juk sakoma, kad šiuolaikinis mėšlas, atsiprašau, menas, ir dabar deramai finansuojamas.

Konservatoriai žada siekti mažinti kultūrinę atskirtį tarp didžiųjų miestų ir regionų. Kaip? Kokiu būdu tą kultūrą į kaimą atveš? O gal nieko būtų, jeigu koks „atlikėjas“ nuo Mažulonių piliakalnio padainuotų?

O gal žinote, kaip konservatoriai, būdami valdžioje, tą kultūrinę atskirtį mažino? Kokia kaime kultūra prieinama žmogui, kuris jau nelabai net iki rajono centro išjuda? 

Ogi ta, kurią transliuoja radijas ir televizija.

Neminėsiu viso to mėšlo, kurį transliuoja „kai kurios“ (matote, kaip apsidraudžiu) komercinės televizijos. Ir dar kai kurios komercinės radijo stotys. Nors… Lietuvos radijo „edukacinių“ laidų (sakyčiau lietuviškai – švietėjiškų, bet kai pasiklausai visokių „gyvenimo svogūnų“ pokalbių, kai žurnalisto pašnekovas – būtinai ligonis arba šiaip gyvenimo nuskriaustas pilietis, apie švietimą šnekėti nesinori) kartais dar galima klausytis, bet kai radijas pradeda groti muziką…

Tada įsijungęs galvoji, kokią čia stotį radai. Ir tik kai anglišką muziką pertraukia pranešimas „Čia Lietuvos radijas“, supranti, kodėl šitas radijas ne nacionaliniu, o nutautinimo radiju vadinamas. „Prie rusų“ radijas dainavo lietuviškai, gal kas pasakys „bent vienas geras dalykas buvo.

Apie tai kažkada rašiau „Mūsų Ignalinoje“, ir rašinėlį nusiunčiau Seimo Kultūros komisijos pirmininkui Vytautui Juozapaičiui. Kaip, jūsų nuomone, reagavo šis – kaip čia jį dabar vadinti – politikas? Dainininkas? Teisingai, niekaip. Ką čia provincialė provincijos laikraštyje rašinėja, mes geriau apie kultūrinės atskirties mažinimą savo programoje parašysime. 

Ir dar mes visi, visos partijos, sieksime. Remsime. Puoselėsime. Ne, puoselėti, atrodo, niekas nežada. Bet darysime viską, ką jūs šiandien, prieš rinkimus, norite išgirsti.

Žmonėms, kurie tiki, kad kuri nors partija, atėjusi į valdžią, įvykdys savo pažadus, reikėtų pasitikrinti sveikatą. Dar prieš rinkimus. Gal jie, tie žmonės, yra, kaip čia švelniau pasakius, na, gal jie turi specialiųjų poreikių.

Jeigu visi taip tikintys nueitų tikrintis sveikatos – įsivaizduojate, kokios eilės poliklinikoje būtų? Bet jie mano esantys sveiki.

Igorio Kiiko karikatūra.