Ignalinos miške – kaip karaliaus dvare 

Tris dešimtmečius Ignalinos miesto kapinėse, pušyne, amžino poilsio atgulusi viena nuostabiausių krašto mokytojų – lituanistė Aldona Kruopytė. Mokytoja jau seniai nebedalina patarimų, nebegiria ir nebeauklėja, tačiau jos atminimas ir duotos pamokos kasdien saugomas jos mokinių širdyse. „Žmogus gyvas tol, kol jį kas nors prisimena“, – susirinkusiems paminėti 100-ųjų mokytojos gimimo metinių sakė paskutinės laidos auklėtinė Giedrė Pulokienė (Samkutė). Skambant fleitos ir smuiko melodijai, į erdvę paleista ir daug jaudinančių padėkos žodžių.

1950-ieji Ignalinoje… 

Prisiminimai apie mokytoją Aldoną Kruopytę ir jos kruopščiai išsaugoti užrašai – savotiškas Ignalinos metraštis, saugantis net tai, ko kažkas nenorėtų prisiminti, o kažkas kiekvieną žodį sugertų su pasimėgavimu, lyg iškankintas nepaaiškinamo troškulio. 

Iš Aldonos Kruopytės nebaigto gyvenimo ir mokyklos metraščio „Ignalinoje…“:

„Dar būdama pradinės mokyklos mokinukė ir klijuodama ženkliukus į knygutę Vilniaus kraštui išvaduoti iš lenkų okupacijos jungo, svajojau, kokia būčiau laiminga, jei galėčiau dirbti išvaduotame Vilniaus krašte, kaip aš stengčiausi atiduoti šio krašto žmonėms visa, ką turiu savyje geriausio.

/…/ Miškas mane visada žavėjo. Jame jausdavausi kaip karaliaus dvare. Gal todėl, kad gimiau ir užaugau lygumų krašte (Vaškuose, buvusioje Biržų apskrityje), kur miškas buvo retenybė.

/…/ Atvažiavome į Ignalinos stotelę. Išlipome iš traukinio. Staiga mūsų akis apipylė smėlio lietus. /…/ Pirmieji įspūdžiai buvo slegiantys. Miestelis negrįstom gatvėm, siautėjo smėlio sūkuriai. Nameliai mažučiai, apšiurę, nė vieno gražesnio pastato. Nei gėlių darželių, nei gražios žalumos. Viskas man pasirodė labai apleista. Dieve mano, mąsčiau, kur aš patekau!

/…/ Pagaliau nuėjome į mokyklą, stovinčią pušyne, tiesiog miške, nes aplink augo pušys, kitoj kelio pusėj tankus miškas, kuriame vėliau net du kartus, eidama iš posėdžių, paklydau. Mokyklos pastatas, palyginus su kitais matytais miestelyje, man pasirodė kaip stebuklas. Aplinka buvo labai romantiška, ir mano niūri nuotaika ėmė giedrėti. 

/…/ Į Ignaliną tą pačią dieną atvyko ir Ona Žiūkaitė – germanistė, taip pat baigusi Vilniaus universitetą. Abiejų mūsų labai nemėgo mokyklos direktorius E.K. ir jo pavaduotojas J.S., baigę tik vidurinę mokyklą. Jiems vaidenosi, kad mes riečiame nosis, žiūrime į juos iš aukšto. Visur ieškojo priekabių, visaip žemino. Mano auklėjamoji berniukų VIII b klasė buvo blogiausia, o aš niekam tikusi auklėtoja ir mokytoja. 

Sunkūs metai buvo visoje Lietuvoje. Fizinis ir dvasinis pavergėjų genocidas slėgė visus. Buvo sekamas kiekvienas žingsnis, klausomasi kiekvieno žodžio. Niekada nepamiršiu, kaip vidury pamokos, įsiveržę saugumiečiai išsivedė vienuoliktokus vyrus, suėmė ir nuteisė po 10 metų kalėti vien už tai, kad po vaidinimo (K. Binkio „Atžalyno“) uždainavo patriotinę dainą.“

Rodos, tik vakar išėję…

Ignalinos 1-ąją vidurinę mokyklą 1954 m. birželį baigė iki šiol didžiausia (net 76 mokiniai) abiturientų laida, mokinius jungusi į 3 klases, kurioms vadovavo Aldona Kruopytė, Aldona Pinkevičiūtė ir Ona Žiūkaitė. 

Šeštosios laidos buvusieji abiturientai kone iš visų mokyklos laidų išsiskyrė draugiškumu. Jie jau 70 metų palaiko ryšius ir, kas keisčiausia – kasmet tie ryšiai ne blėsta, o priešingai – stiprėja. Negana to, 8 susirado antrąsias savo puseles tarp bendraklasių ir taip susikūrė net keturios bendraklasių šeimos. Išskirtinis šios laidos bruožas – daugumos nepertraukiamas bendravimas, nes buvę bendraklasiai susitikdavo vis dažniau: 10-ies, 20-ies, 30-ies, 40-ies, 45-erių, 50-ies, 55-erių, 60-ies, 65-erių metų mokyklos baigimo progomis. Nepriklausomai nuo užimamos padėties visuomenėje ar titulų, visi bendraudavo vienodai paprastai. Vertino vieni kitų ištikimybę, gerumą, draugiškumą, sąžiningumą, humoro jausmą. Kiekvienas pasakodavo savo nueito gyvenimo įspūdžius ir savijautą tądien, džiaugsmus ir rūpesčius. Prisiminė galybę mokyklinių nuotykių, dainų. Bene labiausiai visi vyrai išgyvendavo mokyklinių dienų prisiminimus ir gailėdavosi tiek daug skaudžių aibių prikrėtę mokytojai A. Kruopytei. Tą žinojo visi. 

Vertingiausia, kas atrandama bendraklasių susitikimuose – išgrynintas bendravimas ir jausmai jaunystės draugams, kuriuos gyvenimas įamžina išliekamos vertės ženklais. Anot pačių bendraamžių, susitikimai atgaivina jaunystės prisiminimus, „pakrauna“ energijos, gaivališku pažinimo džiaugsmu įsilieja į tykiai tekančią gyvenimo išminties upę. 

Daug dalykų apie šią 1954-ųjų laidą žinau tik todėl, kad net keletą kartų dalyvavau jų laidos (ne klasės, nes jie visi buvo drauge) susitikimuose, mat, šviesios atminties močiutė Veronika Ozarinskaitė Raginienė pasiimdavo mane drauge. Tos laidos mokiniai visą gyvenimą bendravo kaip šeimos nariai. Močiutės nebėra, bet tarsi šeimos nare liko jos klasės draugė Vanda Goštautaitė, tebenešiojanti prisiminimuose bene 90-ies metų Ignalinos archyvą. 

Jaukus susitikimas 

Sekmadienį, rugsėjo 29 d., A. Kruopytei būtų sukakę 100 metų. Paskutinioji mokytojos auklėtinių laida, baigusi 8 klases ir vėliau perduota ugdyti Elenai Bagdanavičienei, nuo anų laikų nepamiršo mokytojos gimtadienio, kurį švęsdavo kartu. Šį rudenį solidžią sukaktį buvusieji mokiniai paminėjo kitaip. Ignalinos bažnyčioje buvo meldžiamasi už mokytoją A. Kruopytę, o paskui susirinkta prie mokytojos ir jos Mamos kapo. Susitiko pirmieji ir paskutinieji jos mokiniai: Vanda Goštautaitė (1954 m. mokinė) ir Giedrė Pulokienė, Jurgita Svajonė Čepulienė, Raimondas Guoga bei Audrius Zarinskas (1983 m. abiturientų laida). 

Uždegę žvakutes ir padėję gėlių akimirkai visi paniro į prisiminimus. Nuostabus muzikinis duetas, matyt, gražiausia dovana gimtadienio proga mokytojai. Kosto Kutros fleitos ir Monikos Sapiegaitės smuiko garsų šokis ir šįkart elegantiškai keliavo ir laike, ir erdvėje. G. Pulokienė paskaitė keletą mokytojos eilėraščių, o tuomet kiekvienas dėkojo A. Kruopytei už tai, ką stipriausio ir reikšmingiausio sau pasiėmė iš jos… Nors tai ir labai asmeniška, bet tuo pat metu labai jautru ir savaip didinga: mažo miestelio mokytoja, atvykusi įgyvendinti savo svajonę, paliko neišdildomą pėdsaką šimtų ignaliniečių pasirinkimuose, gyvenimuose ir širdyse. 

Ignaliniečių archyvų ir autorės nuotr.