Šiais laikais žmogus neretai užmezga ryšius su laukinės gamtos gyvūnais ir tuo nelabai ką nestebinsi. Gana daug pavyzdžių galima rasti Youtube. Šį kartą papasakosiu apie Strigailiškyje gyvenančio Vyto užmegztą draugystę su lape, tiksliau su lapinu. Taip Vytas apibūdino, nes jis turėjo labai ilgą puošnią uodegą (kodėl turėjo, vėliau paaiškės). Bet kokie artimi ryšiai su gyvūnais įmanomi, kaip sakoma liaudyje, per skrandį. Vytą pažįstu daugiau nei pusšimtis metų, nuo Palūšės laikų, kai ten dirbome instruktoriais ir dar žinau kaip užkietėjusį žveją. Kartą pastebėjęs, kad aplink namus sukinėjasi kūmutė, tiksliau gal kūmas, pavaišino jį žuvų galvomis. Ir taip gana per trumpą laiką atstumas tarp Vyto ir lapino vis artėjo. Ir atėjo momentas, kai jis prisileido visai arti, net išdrįso į virtuvę galvą įkišti, bet čiupęs grobį, atsitraukdavo toliau nuo durų.
Vis dėlto, toliau lapinas nedrįso žengti, įtardamas, ar tik šeimininkas neužtrenks durų ir nenudirs kailio. Ne veltui sakoma – gudri (-us) kaip lapė (-nas). Vytas pasakojo – kai prinoko graikiško riešutmedžio riešutai, renkant riešutus nuo žemės lapinas, pasivaišinęs žuvimis, šalia priguldavo poguliui. Taip tęsėsi beveik visą mėnesį, pasimatymai vyko du kartus per dieną – ryte ir pavakary. Ir kuo gi baigėsi ši įdomi istorija? O gi vieną rytą Vytas išgirdo šūvį ir po jo daugiau lapinėlis nebepasirodė. Kažkam gal parūpo pasisiūti lapinę kepurę. Arba svečias apsilankė ten, kur šeimininkams jo apsilankymai buvo nepageidautini. Gaila, kad ši istorija nebuvo nufilmuota, Vytas turi tik nuotrauką, darytą „Nokia“ telefonu.
Truputį norėčiau sugrįžti į tuos laikus, kai laukiniai gyvūnai vengė žmogaus draugystės. O kalbant apie plėšrūnus, tai jie savo „darbus“ atlieka paslapčia, dažniausiai tamsiu paros metu. Kai mano tėvai 1955 m. už 800 „chruščiovinių“ rublių nusipirko namą, sodybos kiemo viduryje buvo mūrinis namelis su vielos tinklo voljeru. Tame namelyje gyveno lapė ir aš, kaip būsimas biologas, tik po kelių dienų pirmą kartą pamačiau gyvos lapės kontūrus prietemoje. Ji buvo ant tiek baikšti, kad aš per visą jos egzistavimo laiką taip jos portreto iš arti, galima sakyti, ir nemačiau. Net čerpių stogelyje pasidarius nedidelę skylę stebėjimui, lapės nepavyko pamatyti, nes to namelio viduje buvo gulsčia bačka, kurioje ji slėpdavosi nuo pašalinių akių. Vėliau su savo Margiu, 6-erius metus gyvenant Usėnų apylinkės, Naujapiovių kaime, ir bemaž kasdien „inspektuojant“ savo apžiūrimus plotus, ne vieną šimtą kartų teko susidurti su lapėmis (net lapiukų iš olos išsiimti ir auginti), tačiau praktiškai arčiau nei per kelis šimtus metrų nepavykdavo priartėti. Net kai užtikdavau jas peliaujant, lapės budrumo neprarasdavo.
Dabartiniais laikais bemaž kiekvienas natūralioje gamtoje net vidury dienos yra stebėjęs slampinėjančias ne tik lapes, bet ir vilkus, net lūšis. Tai rugpjūtį aprašė MI redaktorius, miške ant kelio tarp Garbūnų ir Pagavės kaimų, vidury baltos dienos sutikęs lūšienę su trimis lūšiukais. Bet grįžtant prie temos apie lapes.
Prisimenu, kaip prieš keletą metų po vienos medžioklės kurso kolega, buvęs ilgametis Švenčionių aplinkos apsaugos vyr. inspektorius, jau a. a. Jonas Jakseboga, pokalbio metu po vienos medžioklės paklausė manęs – spėk, kiek buvo nušauta lapių. Sakau 5–7, o Jonas atsakė – 13 ilgauodegių, o kiškių tik 5. Dabartiniais laikais, kai lapės (ir kiti kailiniai žvėrys) praktiškai kailiui nemedžiojamos, plėšrūnų ženkliai padaugėjo (statistika vedama tik kiek sumedžiota), o lapių per tą laikotarpį padidėjo gal 10 kartų. 2008–2009 m. medžioklės metais buvo sumedžiota 21 900 lapių, o dabar medžiojama tik apie 8 000, nes kai kailis tapo bevertis, medžiotojai šovinių negadina. Rudosios lapės labai prisitaikė prie kintančių aplinkos sąlygų, gali gyventi net didmiesčių centre, o lapių valgiaraštyje daugiau nei 400 mitybos objektų. Nors lapės plėšrūnai ir gamtoje atlieka sanitarų vaidmenį (neleidžia masiškai išplisti peliniams graužikams), bet jos yra niežų ir pasiutligės nešiotojos. Jei dar neseniai buvo madingos lapinės kepurės ir net kailiniai, dabar, matyt, visa tai liks tik vyresnio amžiaus žmonių prisiminimuose.
Asociatyvios nuotr.
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!