Mirusiųjų miestų šviesos kviečia gyvuosius į ramybės uosto paieškas, ragina sustoti akimirkai kasdienybės bėgime ir nukreipti žvilgsnį į esminius dalykus, be kurių mūsų buvimas Žemėje netenka savo prasmės. Taip, kalbu apie Meilę, Gerumą ir Taiką mūsų širdyje. Kada šalia siaučia karas, almėdamas nekaltų žmonių krauju, kiekvienam iš mūsų, esančiam pakankamai saugioje aplinkoje, verta išsižadėti nejautros, gebėti neskaudinti savo artimo, kaimyno, tiesiog kito žmogaus, subtiliau ir pagarbiau žvelgti į kiekvieno trumpalaikę būtį, kurioje nerastų vietos pigios ir skandalingos dramos, gimstančios dėl praeinančių laike socialinių bei politinių reiškinių. Dvasinis menkumas – ne žmogaus puošmena, todėl dažniau žvilgsnius kreipkime į vis pamirštamą kilnumą, apie kurį kalba ir moko pasaulio išminčiai, kuris šimtmečiais įkvepia, keičia, įprasmina Žmogų. Šiais laikais reikalingas netgi bravūriškas priminimas sau ir visiems – išlikime Žmonėmis! Argi mūsų dvasia daug menkesnė nei protėvių? Argi Mirusiųjų miesto ugnys nekviečia gyvųjų į kilnesnį kasdienį buvimą?

O ilgasis savaitgalis laikraščio redakcijoje turtingas įvairiais skambučiais.

Kur laikraštis? Net keletas skambinusiųjų klausė, kodėl per šventes netenka dar vieno laikraščio numerio? Atsakymas paprastas – dėl spaustuvės darbo grafiko, nes visoje leidybos grandinėje dirba žmonės, kuriems taip pat svarbios Visų Šventųjų ir Vėlinių dienos. Vėlinėms buvo skirtas trečiadienio, spalio 30-osios MI numeris.

Ar esi matomas tamsiu paros metu gatvėje?Paskambinęs ignalinietis vairuotojas prašė visų pėsčiųjų dėmesio: „Informuokite visus keliaujančius miestelio gatvėmis tamsiuoju paros laiku, kad dėvėtų atšvaitus. Nieko nematome prie perėjų, kai tenka važiuoti vakarais. Žmonės, pasirūpinkite savo ir vaikų saugumu!“ – kalbėjo įsiaudrinęs vairuotojas.

Pastebėjimas. Senjorė Ignalinos gyventoja stebėjosi vis nesibaigiančia ydinga visuomenės mada – per vieną dieną lėkti į visas kapines, kuriose palaidoti artimi ir giminės. „Kada žmonės supras, jog tokių žygių mirusiems tikrai nereikia, po kurių jaučiamas tik visapusiškas nuovargis… Saviškius aplankiau ankščiau, kamščiuose nedalyvavau, o užsidegiau žvakelę, atsidariau programą kompiuteryje su virtualiomis kapinėmis, aplankiau tėvų kapus internete“, – nauju patyrimu dalinosi skambinusi moteris.

Ar jau paėmei į rankas knygą? Skambinęs senjoras Leonas džiaugėsi ilgų vakarų ramybe, kurioje į rankas vėl sugrįžta laikraštis ir knyga. „Po visų rudens darbų pagaliau ateina turiningo atokvėpio metas. Vėl, užsidėjęs akinius, skaitau mylimą pasaulio klasiką, per popierių tikrai jaučiu kitokią kūrinio ir pačios knygos vertę. Internetinė knygą neturi tokios visumos, neturi išskirtinumo jėgos, kuri skaitytoją veikia kaip magnetas“ – pasakojo vyriškis, ragindamas visus vyresnius kraštiečius ir jaunimą atrasti ar prisiminti skaitymo malonumą, kurį išgyvename tik versdami geros knygos popierinius puslapius. 

Laikas susimąstymui. Kraštietė Albina, gyvenanti Vilniuje, atsiuntė šių eilučių autorei laišką, kuriame dalinasi liūdnais pastebėjimais apie tradicijų nykimą, senosios kapinių dvasios galutinį naikinimą, visuomenės paviršutiniškumą daugelyje ilgalaikių dalykų. Tekste minimi ne vien nukirsti kapinių beržai, bet ir dabartinė „plokščių mada“, kurioje neatsirenkama, kad plokštė ant kapo atskiria gyvųjų pasaulį nuo mirusių, darko amžinos ramybės aplinką… Bet daugelis gyvų šiandieną apie tokius dalykus nesupranta, nežino ir todėl nemąsto“, – rašė kraštietė Albina. 

Kad mitologiškai jokiais būdais nepateisinamos akmeninės plokštės ant kapo, teigia ir prof. Libertas Klimka. Ar daugelis gebame įsiklausyti į išminties jo kupinus žodžius? Legendose liko švetųjų giraičių šlamėjimas ir protėvių pagarbus žvilgsnis į kiekvieną gyvastį, į visą supančią aplinką.

Su skambinusiais kalbėjosi ir mintis užrašė Sigita.