Lapkričio lietūs ir Vėlinės kažkaip nevalingai primena daugelį išėjusių. Jie atkeliauja į sapnus, prisiminimus, prabyla smulkiomis supančios aplinkos detalėmis. Ateina savi ir pažįstami, dėmesio prašo sutikti tik kelioms akimirkoms. Viena iš jų – Lolita REIFONAITĖ.

Mes nebuvome draugėmis, bet kad perprastum šalia esančio žmogaus esmę, visai nebūtina draugystė ar ilgalaikis pažinimas. Kartais pakanka keleto žvilgsnių ir vos kelių atsitiktinių žodžių. Nereikia  studijuoti žmogaus biografijos, kad pažintum jo dvasią. Dramatiška, stipri, mokanti tylėti ir laukti poetė, prieš porą metų dalinosi savo mintimis rubrikai „Nenugludinti pokalbiai“. Jaukiame ir išpuoselėtame jos būstelyje tada gėrėme kavą, o Lolita pasakojo apie vaikystę, mamą, senelius. Ji ilgėjosi gimtųjų Raseinių, svajojo grįžti į tas vietas ir pagaliau būti laiminga.

„Vaikystės neturėjau, reikėjo gyventi suaugusių pasaulio rūpesčiais. Mane augino patys nuostabiausi seneliai, bet visada labai stigo mamos. Gražiausia gyvenimo pasaka liko prisiminimuose praleisti su ja vakarai, kuomet miegodavome kartu, o prieš miegą, mama deklamuodavo man mažai Just. Marcinkevičiaus poeziją, sekdavo pasakas. Mamos balsas giliai įsirėžė ir liko mano sieloje šviesiausiu sapnu, kuris lydi ir veda per visą gyvenimą. 

Gimtieji Raseiniai ir „Pavasario“ gatvės magnetas visada traukia, šaukia atgal į giliausių potyrių bangas, siunčia tik jiems skirtus regėjimus. Iš senelių Genovaitės ir Vincento Rumzų gavau tokį auklėjimą, kokio kartais vaikai negauna iš tikrų tėvų. Savo aristokratiško ir doro gyvenimo pavyzdžiu, jie skatino mane ir brolį Saulių nuolatinėms tiesos paieškoms artimoje aplinkoje ir visuomenėje. 

Močiutė man tapo moters idealu – santūri, drąsi, padedanti visiems savo gebėjimais ir žiniomis. Senelis – teisininkas, galintis dirbti ir be atlygio, jei reikėjo įrodyti teisybę. Jų paveikslai liko bendravimo ir darnos pavyzdžiais visam mano gyvenimui. Gal pati ieškojau visada tokio draugo, kuriame tilptų visos taip svarbios man žmogaus charakterio savybės, tolimoje vaikystėje stebėtos senelio asmenyje.

Iš namų išėjau anksti, jau penkiolikos metų įstojau į Marijampolės kultūros mokyklą, kur studijavau aktorystę ir režisūrą. Visada svajojau būti moterimi, dirbančia mėgstamą darbą ir turinčia gyvenimo draugą – tvirtą petį, į kurį galėtų atsiremti, pavargusi nuo žmogiškos būties ir sunkumų… Dramatizmo ir laimės blyksnių išgyvenimai užgrūdino pakankamai. Supratau, kad menas – pats stipriausias narkotikas, o sceną įmanoma pamilti labiau už namus. 

Kokio gyvenimo patirtys liko stipriausiomis?

Daugelis. Kova su priklausmybe – viena iš jų. Esu dėkinga gydytojui Benediktui Alfonsui Puodžiūnui, tapusiam mano kelrodžiu, dvasios vedliu, padėjusiam keistis ir rasti harmoniją savyje, savo vietą po saule.

Šilčiausi žodžiai Beatričei Karkliauskienei, Džiugintai Kajėnaitei ir visiems kitiems gydytojams, dovanojusiems man vilties spindulį.

Geras žmogus – ne profesija. O kai manote Jūs?

Pirmiausia YRA geras žmogus. Geras žmogus – daugiau nei profesija. Tai – būtinybė pateisinti savo buvimą žemėje. O jei paklaustumėte apie Gralį, sakyčiau, kad GRALIS – moteris – Žemė gimdytoja – gyvybės versmė visoje Visatoje.

Poezija tai – genetika ar naujai sukurtas, netikėtas Aukštybių darinys per Jus?

Poeziją rašiau nuo mažumės. Meilę literatūrai ir kitam menui perėmiau iš mamos ir močiutės. Vaikystė mane seka iš paskos per visą gyvenimą. Eilėraščiai gimsta iš skausmo. Kai pristingu žodžių, rašau. Lemtis ar gyvenimas neleido būti baile, todėl tiesos sakymas man labai svarbus visada…

Broliui Sauliui dvasinėje plotmėje – lengviau, jis – kunigas, teologas, galintis lanksčiau analizuoti žmogiškos prigimties ypatumus. Suprantu, kad daugelį dalykų verta ištylėti, bet esu taip auklėta, kad vis tiek pasakysiu tiesą…“

P. S. Lolita Reifonaitė įgijo Edukologijos bakalauro laipsnį, išleido tris poezijos knygas, svarbiausiais gyvenimo žmonėmis jai liko dukra Audronė, sūnus Julius ir brolis Saulius, vėl sutiktas po daugelio išsiskyrimo metų. Savo kūryba poetė dovanojo visiems, ieškantiems saviraiškos formų ir atpažįstantiems savo sielos virpesių panašumą su jos. Vardas Lolita visada jai priminė tėvą, kažkada jos mamai nupirkusį lėlę Lolitą, kurios vardu ir pavadino savo gimusią dukrą.

Nuotrauka iš asmeninio L. Reifonaitės albumo