Reklaminis straipsnis apie naują ir modernų krematoriumą, pradėjusį veikti Utenoje, laikraščio skaitytojus pakvietė į diskusiją ir suskirstė į atskiras grupes: vieni pritarė mirusiųjų kremavimui, o kiti matė blogį tokiose madose ir kremavimą vadino krikščionybės išsižadėjimu. Daugelis pripažino, kad šiais laikas nupigintos pagrindinės vertybės, neatiduodama reikiama pagarba velioniui, skubama, skaičiuojamos tik minutės ir išlaidos, o nepastebėtais paliekami giluminiai dvasiniai dalykai. Vienas pašnekovas, pateikdamas svarių argumentų, šią diskusiją nukreipė nuo paviršutinių emocijų ir elementarių atsakymų. 

„Vienas iš svarbiausių trijų akmenų, ant kurių gyvuoja ir klesti mūsų civilizacija – deramas velionio palaidojimas. Laidotuvės – pirmiausia apeigos. Visose religijose ir įvairiose tautose gyvavo ir gyvuoja laidojimo papročiai, kurie neša daug svarbesnę informaciją ir poveikį, nei kalbama visuomenėje. Daug apie tai tyrinėja archeologai. Apie tai daugiau galėtų pasakoti dvasininkų luomo atstovai, bet dabartinis visuomenės švietimas ir informavimas šioje srityje menkas. Nemaža dalis dvasininkų palaiko komercijos madas ir prisitaiko prie laikmečio bei verslo reikalavimų, kad tik įtiktų visur skubančios visuomenės įnoriams – nespėjo pašarvoti velionio, o po pusdienio jau laidoja. 

Kremavimui neprieštarauju, bet privalu išsaugoti šarvojimo apeigas arba sukurti (dvasininkų luomo atstovams) naujas. Pagal jų turimas žinias. Dabartinis kremavimas, nesilaikant apeigų – absoliuti tragedija. Būtų gerai, jei laikytumės nors paskutinio šimtmečio tendencijų, kurias buvo įvedusi krikščionybė. Velionio laidojimas trečią parą ar kremavimas, labai svarbus dvasininko ir giesmininkų vaidmuo, svarbūs gedulingi pietūs, per kuriuos prisimenama gera apie velionį. 

Mes galime kritikuoti šiuos teiginius, bet daugelio žinojimas toje srityje labai paviršutiniškas. Dalies tautų išlikimas rėmėsi ir remiasi giluminėmis žiniomis. Teisingai palaidoti žmogų labai svarbu. Apie tai privalėtų visuomenei kuo daugiau pasakoti bent dvasininkai, jei negirdima dalis kitų akademinio lygmens nuomonių.

Dažnai girdžiu, kad pagonybėje irgi degino kūnus… Taip, bet žiloje senovėje mūsų protėviai laikėsi tradicijų – privalomų apeigų, žinojo kaip ir kur pagerbti velionį. Buvo išimtys karuose ir kitose kritinėse situacijose, bet visais laikais ir visose tautose (pabrėžiu) svarbiausią laidotuvių dalį sudarė apeigos.

Tautos išlikimas remiasi tradicijų žinojimu. Nelikime buvusios carinės Rusijos atavizmais. Ieškokime žinių ir kreipkime savo gyvenimus žinojimo linkme“, – ragino ir mintimis su ignaliniečiais dalinosi kraštietis, ilgametis akademinės veiklos atstovas Artūras (redakcijai pavardė žinoma).

Ignalinos Švč. Mergelės Marijos gimimo parapijos kun. dekanas Vidas SMAGURAUSKAS  teigė, kad Bažnyčia neprieštarauja sugrįžusiai velionio kremavimo madai. „Nors mes, lietuviai krikščionys, į šią tendenciją žiūrime pakankamai atsargiai. Senelių ir tėvų laidojimo papročiai labai gyvi atminime. Bet dabar pasirenkama tai, kas priimtiniausia mirusiojo artimiesiems ar atsižvelgiant į ankščiau išsakytą velionio valią.

Svarbu išsaugoti maksimalią pagarbą mirusiam, urną laidoti į kapą, šventintoje žemėje, nebarstyti velionio pelenų į jūras ar laukus, nelaikyti namuose, o pagarbiai palaidoti“, – akcentavo kun. dekanas V. Smagurauskas.

Keletas diskusijos dalyvių irgi teigiamai žvelgė į kremavimo galimybes, kiti priešingai: „Kremavimą vertinu labai teigiamai, kaip ir visa mano šeima. Kapinėse užimsime mažiau vietos, o ir kunigai jau seniai nesipriešina tokiam laidojimo būdui. Nemanau, kad taip pažeidžiamos kokios tradicijos. Jos taip pat po truputį keičiasi“, – teigė pedagogė Nijolė.

„Niekada nesutiksiu būti sudeginta. Kremavimas man visiškai svetima laidojimo mada. Seneliai „gulėsi“ į žemę, tėvai ir aš nesvarstau kitokių galimybių. Tai jau šimtametės mūsų tradicijos, turinčios gilias šaknis. Mes, tikintys, viliamės Prisikėlimo“, – sakė Vilė, kuriai pritarė dar kelios mūsų laikraščio skaitytojos, sakydamos, kad tokiu būdu išduodama krikščionybė.

„Svarbiausia, kad Bažnyčia neprieštarauja kremavimui. Reiškia galima. Bet pati esu visiškai senovinė. Nei vieno brangaus žmogaus nekremavau. Pasakiau sūnui, kad pati noriu būti palaidota senoviškai. Bėda yra kita. Techninė. Turi praeiti 25 metai, kad galėtum laidoti kitą asmenį į tą patį kapą. O kapinės plečiasi. Todėl artimieji ir kremuoja, neturi kitos išeities“, – pasakojo laikraščio skaitytoja Vitalija.

P. S. Diskusijos dalyvių mintys teksto autorę pakvietė į kitokią dvasinę kelionę, kurioje mes visi likome tokie pažeidžiami, laikini, trapūs. „Iš dulkės į dulkę“, – girdėjosi dešimtis kartų dvasininko tarti žodžiai, kuriuose mūsų menkumas nešė begaliniai didelį žmogiškos būties slėpinį.

Lrytas.lt nuotr.