Sulaukta! Pagaliau medžiotojų globėjo Šv. Huberto diena paminėta rajono medžiotojų sociokultūrinių veiklų ištakų lopšyje – Mielagėnuose. Ilgus metus Ramučio Akinsko, o vėliau Arūno Patiejūno vadovaujami Mielagėnų krašto medžiotojai, visuomet buvę pavyzdžiu visam rajonui, po kelerių metų atokvėpio vėl sėkmingai tęsia veiklas – buria viso rajono teritorijoje medžiojančius bendroms veikloms. 

Palaiminti medžiotojai, pagerbtas Šv. Hubertas

Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Ignalinos skyriaus valdybos pirmininko iniciatyva Šv. Huberto diena pradėta minėti pernai N. Daugėliškyje. Buvo taip, kaip buvo… Dar vasarą buvo nuspręsta, kad šiais metais Šv. Huberto paminėjimo šventė vyks Mielagėnuose. Kaip tarta, taip ir padaryta. Ir nors renginio scenarijus ir pati eiga nebuvo stiprioji šventės pusė, viską atpirko miestelio aplinka ir jau Mielagėnuose įsišakniję medžiotojų sociokultūrinės veiklos. 

Šventė prasidėjo šv. mišiomis Mielagėnų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje. Anot senos legendos, apie 655–uosius metus Burgundijos hercogo Huberto šeimoje gimė sūnus, kuriam buvo duotas Fransua vardas. Užaugęs jaunasis Fransua Hubertas pamėgo kraugeriškas medžiokles ir puotas. Pasakojama, kad vieną šv. Kalėdų vakarą Hubertas išjojo medžioti ir pamatė elnią su didžiuliais dešimties atšakų ragais. Jis pasiruošė sviesti ietį, bet pargriuvo. Elnią nutvieskė šviesa ir tarp jo ragų Hubertas pamatė šviečiantį auksinį kryžių. Sukrėstas jaunuolis atsisakė aukštų titulų ir pasitraukė į Ardėnų kalnus, kur akmeninėje trobelėje praleido 7 atsiskyrėliškus metus. Po to Hubertas buvo paskirtas Mastrichto ir Luticho vyskupu. Savo buvusių medžioklių plotuose jis įkūrė keletą vienuolynų, rūpinosi gamtos apsauga. Po mirties (727 m.) Hubertas buvo paskelbtas šventuoju ir palaidotas šventojo Huberto bazilikoje, kuri yra netoli Nemiūro miesto, Belgijoje.

Kaip sakė kun. Marijonas Savickas, Šv. Huberto idėjos atspindi geriausias krikščioniškas moralines vertybes bei istoriškai susiformavusias kultūringos medžioklės tradicijas. Medžioklė – tai atsakingas įsipareigojimas gamtai. Visa tai negali būti suvokiama kaip lengvabūdiška pramoga. Medžiotojų pagrindinė pareiga – gerbti miškų, vandens bei laukų privačią nuosavybę, entuziastingai organizuoti ir aktyviai patiems dalyvauti aplinkosaugos akcijose. Kita vertus, Šv. Huberto istorija liudija, kad niekada nevėlu atsiversti ir „pasiklydusiems“ medžiotojams, permąstyti savo požiūrį ir pasekti šventojo pavyzdžiu. 

Kun. M. Savickas – ir gamtą, ir gyvūnus mylintis žmogus – palaimino visus medžiotojus, jų šeimas bei drauge medžiojančius gyvūnus. Juk medžioklė – tai net laisvalaikio pomėgis, nes tai yra ir gyvenimo ritmas bei būdas. Imkime iš būrio medžiotoją ir apie kiekvieną galėsime parašyti nepaprastą istoriją ir nebus dviejų vienodų. 

Po šv. mišių visi susirinko miestelio aikštėje. Labai norėjosi iškilmingos eisenos, bet turbūt kitą sykį. 

Pasveikinti medžiotojai

Vyrai ir moterys, jaunimas ir patyrę medžiokliniai šunys išsiskirstė grupelėmis: pagal būrelius, pažintis. Šventės metu skambėjo Vilniaus pučiamųjų medžioklinių ragų orkestro atliekami kūriniai, aplinkoje sklandė verdamų skirtingų skonių ir kvapų šiurpų aromatas. 

Tačiau šventė buvo daugiau nei tik išorinis ritualas. Ji tapo proga pamąstyti apie giliąsias medžioklės tradicijas, apie žmogaus ir gamtos santykį. Kalbos sukosi ne tik apie medžioklės metodus, bet ir apie etiką, apie atsakomybę, kurią kiekvienas medžiotojas turi nešti. Ir nors paties Šv. Huberto paveikslo šventėje nesimatė, medžiotojų vaizduotėje ji tarsi simbolizavo tą vidinę kovą, kuri vyksta kiekvieno žmogaus širdyje. Ar mes, kaip medžiotojai, esame tik medžioklės trofėjų siekėjai, ar esame gamtos sergėtojai, atsakingi už jos pusiausvyrą?

Ir atsakymas, atrodo, slypi kiekvieno mūsų viduje. Nes nuo mūsų, nuo mūsų sąmoningumo, nuo mūsų pasirinkimų priklauso, kokia reputacija lydės mūsų bendruomenę. Vienas medžiotojas, nušovęs retą paukštį, gali sugadinti visos bendruomenės vardą. O kitas, pasodindamas naują medį, laiku nuleidęs šautuvą, gali tapti pavyzdžiu kitiems.

Svarbiausia – ne rezultatas, o kelias, kuriuo žengiame. O žmogus, su visa savo sudėtinga prigimtimi, visada lieka šio kelio ašimi.

Sveikinimo kalbas sakė ir padėkos raštus geriausiems medžiotojams teikė meras Laimutis Ragaišis bei Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Ignalinos skyriaus valdybos pirmininkas Antanas Truskauskas. Auksinį Medeinos medalį įteikęs ir gražiausio trofėjaus – briedžio ragų – savininkui. 

Atnaujintos senosios Mielagėnų špitolės erdvėse daugelis apžiūrėjo medžioklės trofėjų parodą. Ši mielagėniškių nuolat rengiama paroda apkeliavusi Palūšės regatos, Ignalinos gimtadienio šventes, sugrįžo į Mielagėnus, tačiau ji unikali tuo, kad jos išskirtiniai eksponatai kaskart būna kiti. Tądien parodą aplankiusiam merui Laimučiui Ragaišiui itin pasisekė. Medžiojančiam merui medžioklės sezonas bus itin sėkmingas, nes tik jam pavyko įsiamžinti tarp dviejų tikrų Hubertų – galbūt būsimų medžiotojų. Hubertas Gaidelis iš Visagino (Girelės medžiotojų būrelio varovas) ir Hubertas Raginis iš Ignalinos, a.a. medžiotojų Alberto Raginio ir Algirdo Raginio proanūkis, anūkas. 

Tad tebūnie Šv. Huberto šventė ne tik tradicinis susibūrimas, bet ir nuolatinis priminimas apie medžiotojų ir visų mūsų atsakomybę prieš gamtą ir visuomenę. Tegul kiekvienas iš mūsų stengsis būti ne tik geru medžiotoju, bet ir geru žmogumi.

Idėjos ir planai

Panašu, kad šventę planuojama organizuoti kilnojama, tik ar tai geras sprendimas – reikėtų pagalvoti, mat nežinia, kokius turi medžiotojai išsikėlę tikslus: ar tiesiog pasimatyti visiems kartą per metus, ar išsukti medžiotojų kultūrinį reiškinį tarptautinio lygmens? Tradicinėje šventėje pasitelkus IRKC pajėgas galima būtų auginti medžioklės tradicijų Lietuvoje puoselėjimo kultūrą, kaip šeimos gyvenimo būdą, akcentuojant ir Šv. Huberto gyvenimą ir jo reikšmę medžiotojams. Įtraukiant gamtos fotografus, rašytojus, amatininkus, senovinių medžiotojų aprangos, ginklų gamintojus bei kitus meninius elementus, nukeliant dalyvius į viduramžius. 

Autorės nuotr.

Lina ŽVORŪNĖ