„Tarybinio spartuolio“ kolūkis sėkmingai baigė lauko darbus. Kombainininkas Liudvikas Mišutis pirmuoju kolūkio nusipirktu kombainu nukirto ir iškūlė daugiau negu pusę javų. Nors ir dirbo be poilsio dienų, daugiau neįveikė. Likusius javus teko nušienauti ir į daržines sukrauti. Dabar skubėjome kuo greičiau iškulti, kad nevirstų pelių veisyklomis. Kai įpusėjome kulti paskutinę daržinę, netikėtai skilo kuliamosios būgno pavaros skriemulys. Pamatėme, kad tai pagarsėjusių atgrubarankių stachanovininkų darbo brokas.

Tiekėjas Blataitis apvažinėjo visas tiekimo bazes, aplankė artimiausius kolūkius. Bergždžiai. Beliko kreiptis į Švenčionėlių geležinkeliečius, kad išlietų naują. O šitie branginasi. Užsiprašo vos ne kuliamosios kainos. Tuo tarpu laikas nelaukia. Norėjosi iki šv. Kalėdų užbaigti darbus. Liudvikas Mišutis dingo, kaip į vandenį. Teko man kurti jau žiemojimui paruoštą kombainą ir važiuoti prie daržinės baigti kūlės. Atvažiavo ir pirmininkas Viršulis pasidomėti, kaip sekasi.

Monotoniškai dūzgia kombaino variklis. Tik retkarčiais, patekus didesniam pėdui, dunksteli būgnas ir biteriai. Su pirmininku susėdę mašinoje, prisiminėme pirmąją javų kūlę kolūkyje. Moterys tada pjautuvais nupjovė rudenį į nuosavą žemę pasėtus, o pavasarį bolševikų atimtus rugius. Vyrai į gubas sustatė. Ruošėsi jau į kluonus vežti, bet atvažiavo iš rajono kažkoks beūsis partijos instruktorius ir uždraudė. Brigadininkui Trečiokui gražų paveikslėlį panosėn pakišo:

– Va, taip, naujoviškai, dabar ūkininkausime. Nereikia jokių kluonų. Lauke, kaip Rusijoje, rugius kulsime. Toks partijos nurodymas. Visi privalome klausyti ir vykdyti.

Liepė brigadininkui Palukščių kaimo pašilėje, prie Grigo pievos, dirvoje ant aukštumėlės, nuskusti ir išlyginti ražienų plotelį. Kaip paveikslėlyje nupaišyta. Vyrai porą dienų plušėjo, padą tarsi kluone suplūkė. Po kelių dienų dantytais metaliniais ratais nedidukas traktoriukas didžiausią, neregėtą kuliamąją iš Virdiškių mašinų traktorių stoties (MTS) atitempė. Pastatė viduryje lauko ir pradėjo kulti.

Veža vyrai iš gubų rugius prie kuliamosios. O ji tik dreba, braška. Traktorius ūžia ant viso lauko. Ūkas šile atsimuša. Arkliai baidosi, piestu stojasi. Vežimai virsta, rūčkos ir drobynos lūžta. Grūdai iš pėdų vežimuose byra ant žemės. Vyrai keikiasi. Kuris privažiuoja, vos pėdus iš vežimo ant kuliamosios stalo paduoti pasiekia – aukšta, kaip gargora…

Ir taip kelias dienas. Arkliai šiaip taip apsiprato. Grūdai iš kuliamosios tiesiai į maišus byra. Švarūs, gražūs. Įdarbinti ir mes, vaikai. Šiaudų kūgis auga. Mes jį minam. Ne tiek minam, kiek dūkstam. Augesnis Viršulis visus išmokė iškėlus ant rankų šiauduose kulio virsti.

Taigi, dirbame, kaip Rusijoje. Deja, rajono viršininkai vieno nenumatė. Stepėse lietaus retai kada būna. O pas mus po kelių dienų taip pradėjo pliaupti – pusę mėnesio nenustojo. Pakol kolūkiečiai ruošėsi kulti, padą lauke lygino, kol kūlė pirmąsias gubas, kiti rugiai liko laukuose gubose nesuvežti. Per lietų sumirko, sudygo. Šuniui ant uodegos nuėjo žmonių visų metų darbas…

Per tokią liūtį dirva pažliugo. Kuliamoji iki ašių įklimpo, ant šono pasvirto. Ratinis traktoriukas net iš vietos nepaklibina. Didžiulis vikšrinis „stalinecas“ atžlegėjo. Bando traukti ir iš vieno galo, ir iš kito. Nepasiduoda nelaboji. Vaikai lakstom aplink. Priešaky – Viršulis. Mums linksma, gražu. Tik pokšt, triokšt – ir kuliamoji persiskyrė. Gabalais ją nuvežė į MTS-ą remontuoti. Daugiau, kaip Rusijoje, niekas niekada mūsų apylinkėse jau nebebandė lauke javų kulti.

Nuo redakcijos

Su giliu liūdesiu pranešame, kad šio rašinio autorius Leonas Meilus (Paulinas Juodauskas – slapyvardis) lapkričio 18 d. netikėtai išėjo į Amžinybę. Leonas – rajono žurnalistikos veteranas, kelis dešimtmečius dirbęs „Naujoje vagoje“, pastaraisiais metais, būdamas pensijoje, aktyviai bendradarbiavo „Mūsų Ignalinoje“. Rašė kolūkinės praeities šaržus – tikrus praeities įvykius sarkastiškai pateikdamas suliteratūrintu formatu.

Nuoširdžiai užjaučiame velionio žmoną, sūnų, gimines ir visus jį pažinojusius.