Europoje per pastaruosius 30 metų iškirsta 420 mln. ha miškų, kas prilygsta beveik Prancūzijos plotui. Kiek per tą laikotarpį Lietuvoje plynai iškirsta miškų, galima tik pasamprotauti. Jei per metus plynai iškertama po 20 tūkst. ha, tai per 30 metų skaičiai būtų apie 550–600 tūkst. ha miškų. O viena iš rimčiausių klimato kaitos priežasčių ir yra masiškai kertami miškai. Oponentai gali teigti, kad vietoj iškirstų plotų vėl atsodinamas miškas ir tie plotai vadinami mišku. Nėra reikalo miškininkams aiškinti, kad pilnaverčiu mišku galima laikyti tik mišką, sulaukusį bent 15–20 metų, priklausomai nuo įveistų medžių rūšių. 

Visa visuomenė suprastų, jei mišku laikytume medynus, kuriems daugiau nei 15–20 metų, o jaunesni – tai būsimas miškas. Jis – tai ne vien medžiai, bet ir kupina gyvybės organizmų įvairovė – nuo grybų, kerpių, samanų, bestuburių, iki stuburinių gyvūnų. Kokią įvairovę rasi jaunuolyne? Ar ne panašiai, kaip ir rapsų lauke? Ilgą laiką buvo laikoma, kad jaunuolynai iš aplinkos CO2 sugeria sparčiau, nei brandus miškas. Dabar mokslininkų atliktais tyrimais nustatyta, kad brandūs miškai CO2 įsisavina efektyviau ir ilgam laikui užkonservuoja. O dar svarbiau, kad brandžiuose miškuose bioįvairovė nepalyginamai turtingesnė nei jauname miške. Vien dėl bioįvairovės ir reakreacinių sveikatinimo resursų, brandžių miškų kirtimus reikėtų kiek įmanoma ne tik mažinti, bet labiau miškus ir saugoti, nes jų likę apie 20 proc. 

Bet šįkart labiau norėčiau atkreipti dėmesį į labai svarbų kitą miškų vaidmenį. Kai greta turime agresyvius kaimynus, niekas negali garantuoti, kad karo šmėkla neaplankys ir mūsų, itin tuomet, jei Putino Rusija kare nugalėtų Ukrainą. Manau, kad ne vienas mąsto, jog ginant savo šalį nuo agresoriaus, be tankų, oro gynybos priemonių, piliečių pasiruošimo ginti Tėvynę, svarbu vaidmenį vaidintų ir miškai. Ir ne bet kokie, o brandūs. Manyčiau, kad palei rubežių su Baltarusija ir Rusija reikėtų bent 30–50 km juostoje uždrausti miškų, ypač brandžių, plynus kirtimus. Ir dar manau, kad tikslinga būtų miškuose (pasienio ruože), kur itin didelė tikimybė galimam priešo proveržiui, reikėtų įrenginėti priedangas (bunkerius), kur tam tikru atstumu galėtų įsikurti 6–12 karių būriai, kurie iš dalies organizuotų partizaninį karą, panašų, kaip buvo pokario metais. Iš kur paimti lėšų toms priedangoms? Užtektų nepirkti bent vieno „Leopardo“ ir iš sutaupytų lėšų, manau, galima būtų įrengti kelias dešimtis priedangų. 

Lieku ir toliau ištikimas ankščiau išsakytai nuomonei, kad kuriant tankų brigadą, vokiečiai atvyktų su savo tankais. O visas lėšas, skirtas tankų įsigijimui, skirti poligonų įrengimui, vokiečių karių apgyvendinimo reikmėms ir pan. Pasibaigus Putino karui prieš Ukrainą (juk amžinai tęstis jis negali, net prasidėjus pasauliniam karui), vokiečiai grįžtų į namus su savo tankais, o dalį tankų mes nusipirktume mokymo, pratybų tikslams. 

Taipogi po pasibaigusio karo (jei nebūsim nušluoti nuo žemės) priedangų vietose reikėtų leisti statytis gyvenamuosius namus civiliams, o jei pageidautų, ir kariams. Tikiu, kad naujoji valdžia peržiūrės draudimą statyti gyvenamuosius būstus miško paskirties plotuose. Nors yra ir abejonių, nes kažkas jau nori griežtinti būstų statybų reikalavimus. Iki šiol biurokratams buvo normalu viską griežtinti, drausti ir bausti, kur didelio proto, išminties ir sugebėjimų nereikia. 

Baigiant, miškų kirtimus ne tik pasienio rajonuose reikia stabdyti, jų plyną kirtimą nemažiau reikia baigti ir apie miestus, dideles gyvenvietes, bent 3–5 km spinduliu.

ELTA nuotr.