Jei neklystu, lapkričio mėnesį, kuris dar nesibaigė, bent tris kartus apsilankė sniegas. Ir didžiausias siurprizas, kad lapkričio 21 d. daugiausia sniego iškrito Vakarų Lietuvoje, ten net pusnys iki 25 cm susidarė, o Šalčininkuose užfiksuotas 2024–2025 m. sezono šalčio rekordas – 11,4 laipsnių. Bet jau esame pripratę prie įvairiausių gamtos pokštų. Nors iki Šv. Kalėdų ir Naujųjų Metų dar daugiau nei mėnuo, bemaž visas pasaulis pradėjo gyventi šventiniu laikotarpiu, skubama kuo anksčiau įžiebti eglutes.

Vyresnio amžiaus nemažai daliai žmonių tas ankstyvas šventimas pasidaro ištęstas ir atėjus tikrai šventei ją sutinkame jau be ypatingo džiugesio. Nebeliko jokio sakralumo. Dabar tų švenčių tiek daug, kad jos eina viena po kitos tiesiog konvejeriu. Jei anksčiau su nekantrumu švenčių laukdavome, tai dabar jos tarsi vaizdai, lekiantys žiūrint pro traukinio vagono langus.

Suprantama, vėl mus domina, kokie gi bus orai per paskutinę gruodžio dekadą, kai atsisveikinsime su 2024 m., kokia bus žiema. Iš savo patirties manau, kad rimtos žiemos neturėsime. Sprendžiu iš to: jei sniegas pasirodo lapkričio ar net spalio pabaigoje, paprastai šaltų žiemų nebūna. Vis dėlto norisi, kad būtų bent šiokia tokia sniego danga ir šaltuko nors minus 10–15 laipsnių. Jei sniego neturime gruodžio mėnesį, tai tos pačios trumpiausios pilkos dienos daug kam sukelia depresiją. Jau daug lietuvaičių, lyg rudeniniai paukščiai, išskrenda žiemoti į pietų kraštus. Problema čia gali būti tik vienintelė – ar piniginėje sukaupta pakankamai šlamančių. Tokio žiemojimo pietų šalyse kaštai susideda iš trijų dedamųjų: skrydžio bilieto kainos, vietos gyvenimui ir pragyvenimo kainos. Maisto kainos, paprastai, daugumoje pietų šalių mažai kuo skiriasi nuo mūsų. 

Bet grįžkime į savo brangiąją Lietuvėlę. Visi žemės, gėrybių puoselėtojai, sunerimę, kokios bus šildymo kainos, kiek brangs kuras ir elektra. Sodybose didelių darbų jau lyg ir neturėtų būti, bet vis dėlto jų dar yra. Gal medeliai neapsaugoti nuo kiškių, tiksliau – nuo stirnų, nes kiškių populiacija yra katastrofiškai sumažėjusi. Ar tik neteks juos įrašyti į Raudonąją knygą? 

Nieko labai nenustebinsiu, jei bus pasakyta, kad dar nesibaigę šių metų sėjos darbai, net kad dar galima ir palūkėti. Tai morkų, krapų, petražolių sėja, ji tęsiasi iki gruodo susidarymo. Reikia stebėti, kad gėrybės, kurios saugomos, būtų tikrinamos, ar puvinys neįsimetęs, jas saugoti nuo pelinių graužikų, nes šie metai buvo palankūs jiems daugintis. Net dar spalio viduryje komposto krūvoje teko užtikti geltonkaklės pelės jauniklių. Kol žemė neįšals, per žiemą darbuosis ir kurmiai. Man jie nėra dideli sodybos žaladariai, kuriais anksčiau stengiausi atsikratyti. Jie sodyboje praktiškai išnaikino spragšius, dėl kurių buvo neįmanoma užsiauginti normalių bulvių. Kurmiai neleidžia įsigalėti kurkliams, kurie kartas nuo karto taip pat bando įsitvirtinti sodyboje.

BNS nuotr.