Ignalinos rajono kultūros centre nuo 1996-ųjų lapkričio suaugusiųjų teatro „Salos“, kuriam vadovauja žinoma režisierė Jolanta Narbutaitienė, iniciatyva vyksta festivalis „Kaimynų teatrų šventė“. Kasmet jis kitoks, turintis savą poskonį, potėpį ir, žinoma, misiją. Naujame IRKC tinklapyje mūsų teatralai rašo:, „…teatras – gyvenimo veidrodis, į kurį pažvelgę pamatysime savo privalumus ir trūkumus. Teatro paskirtis – atsukti tą veidrodį visuomenei, parodyti jai jos veidą – problemas, skaudulius, ir klausti, klausti, klausti… Atsakymai – tai jau visuomenės reikalas… Mūsų paskirtis – netylėti, kalbėti, versti mąstyti ir skatinti ieškoti sprendimo būdų“. Šiais metais mėgėjų teatrų festivalyje dalyvavo kaimynai iš Rokiškio, Matuizų ir Utenos. Išskirtinis šįkart ir festivalio atidarymas, nes jame pristatytas Žilvino Bulavo trumpametražis muzikinis filmas „Skrybėlaitė“. 

Juodoji komedija su detektyvo prieskoniu

Scena atiduota rokiškėnams. Šįkart žiūrovai matė bendrą Lietuvos, Ukrainos ir Latvijos projektą GERAI ARBA NIEKO. Spektaklis pagal Elizabete Hafere detektyvą su juodosios komedijos prieskoniu. Režisierius – Dmytro Gusakov (Ukraina), o vaidino ne kartą Ignalinos scenoje matyti Rokiškio liaudies teatro aktoriai. Taigi, sakoma, kad apie mirusius gerai arba nieko, bet… pasirodo mažo miestelio redakcijoje gali virti tokios aistros. Ir dėl ko? Visa tai dėl to, kad redakcijos darbuotojai nuožmiai nepakenčia savo redaktorės Ziemelės, o ši netikėtai miršta… Kodėl? Nežinoma liga, lemtingas sutapimas, o gal savižudybė ar …kažkas iš darbuotojų nusprendė atkeršyti už pažeminimus ir skriaudas? 

Redakcijos darbuotojams švenčiant netektį, netikėtai atvyksta velionės giminaitė, privati detektyvė, bandžiusi išnarplioti šį paslapčių rezginį. Atsiskleidė labai (ne)tikėtas momentas – redaktorės nekentė visi, bet kiekvienas savaip: kažkas visą tiesą sakė jai į akis, kažkas veidmainiavo, kažkas padlaižiavo, bet… visi iki vieno ją lėtai žudė. Visi darbuotojai slapta „vaišino“ redaktorę vaistais – kas laisvinamuosius, kas raminamuosius, haliucinogeninius ir taip toliau dėdami į visus jos gėrimus ir maistą. 

Šis spektaklis – daugelio kolektyvų kasdienybė, skirtumas tik tas, kad realybėje vaistai pakeičiami kitais manipuliacijos būdais ir priemonėmis. Puikus spektaklis.

Komedija TRYS DZŪKŲ GRAŽUOLĖS

Varėnos kultūros centro Matuizų teatras „Giraitė“ dovanų atvežė komediją „Trys dzūkų gražuolės“ pagal Žemaitės komediją „Trys mylimos“. Režisierė – Irena Čepliekienė. Kaip sako patys dzūkai, spektaklis persmelktas ugningu dzūkišku moterų temperamentu, kuriame skamba dzūkiška šnekta. Moterys vardan meilės pasiryžusios viskam. Gudrus užeivis dėl pinigų vilioja tris dzūkų moteris – našlę motulę ir dzvi jos dukteris. Užklydėlis nemyli anei vienos. Jo viena mincis – kuo daugiau išmonyc pinigų ir pabėgc su mylimu Barboruki in užsienį. Tema buvo, yra ir bus aktuali visais laikais, kai moterys, pametusios galvas dėl vyrų dėmesio ir meilės, praranda visas santaupas ir prikrečia visokių kvailysčių. Nuotaikingas spektaklis privertė ne vieną nusijuokc ir susimąscys, kokia gi toj galinga meilė, vardan kurios moterys pasiryžusios bet kokiai avantiūrai… 

Drama GEISMŲ TRAMVAJUS

Utenos Kamerinio teatro režisierius Šarūnas Kunickas į šventę atvežė spektaklį GEISMŲ TRAMVAJUS pagal Tennesee Williams dramą. Išsamiai šį pasirodymą savo straipsnyje apžvelgė kolegė Sigita Telyčėnaitė. Ji pati buvusi ir mėgėjiško teatro aktorė bei režisierė, kažkada Mielagėnų krašte sukūrusi spektaklį pagal Žemaitės komediją ir pati Petronėlę vaidinusi. Be to, Sigita kažkuria prasme gyvenanti paties Utenos kamerinio teatro ritmu, mat, jos dukra Ieva Adomavičiūtė – šio teatro aktorė, kurią jau gruodžio pradžioje teatro gerbėjai išvys naujoje uteniškių premjeroje.

Nuo eiliuotų šposų iki svajingų dainų 

Pertraukų tarp spektaklių metu žiūrovus norom nenorom leipti iš juoko privertė Rokiškio KC priemiesčio padalinio Bajoruose mėgėjų teatras „Šnekutis“, režisierė Nijolė Čirūnienė. Programose TALALUŠKOS. PLETKŲ SUOLELIS ir TALALUŠKOS. BUVO GERA GASPADINĖ moterys pažėrė linksmų ketureilių, dainų ir šposų. 

Paskutiniosios pertraukos metu šventės dalyvius ir žiūrovus svajingų prisiminimų takeliais lydėjo atlikėja Vilija Radvilė. 

Festivalio atidarymas

Kodėl apie festivalio atidarymą rašau beveik pabaigoje? Galbūt todėl, kad asmeniškai man jis buvo tiesiog nepaprastas. Žemai lenkiu galvą prieš Žilviną Bulavą ir jo komandą, režisierę Jolantą Narbutaitienę bei suaugusiųjų mėgėjų teatro „Salos“ narius ir Jolantos jaunimą už nuostabiai sumanytą, surežisuotą ir išpildytą festivalio atidarymą. Taip pat dėkoju Ignalinos KC ansambliui „Iš širdies“. Kelionė garvežiu ir šiuolaikiniu traukiniu iš 1860-ųjų rugsėjo 4 d. į 2024-ųjų lapkričio 23 d. buvo ypatinga. Jautru, emocionalu, prasminga… 

Visus festivalio dalyvius pasveikino Ignalinos rajono meras Laimutis Ragaišis. 

Jokia paslaptis, kad mano ir mano protėvių gimtasis miestas, kaip ir daugelio salėje buvusių žiūrovų, yra Ignalina. Ir man, ir daugeliui jų labai svarbi Ignalinos istorija, jos senamiestis, formuojamas miesto veidas ir kiti išliekamąją vertę turintys dalykai. 

Kodėl aš kartais šiaušiuosi lyg ešerys? Todėl, kad skauda matant kai kurių specialistų abejingumą ir veiklų imitavimą. Pasikartosiu, bet mes tikrai daug nuveikėme Ignalinos istorijos išsaugojimo labui su Ignalinos TV kūrybine grupe (šviesios atminties Vidmantu Guduku bei Andriumi Artemjevu), rinkdami informaciją, kurdami scenarijus, filmuodami ir rengdami reportažus. Pamenu, vienai Ignalinos rajono savivaldybės specialistei entuziastingai užsiminiau, kad artėja 160 metų, kai pirmą kartą pro Ignaliną pravažiavo garvežys. Ji, nors ir kilusi ne iš Ignalinos miesto, bet iš rajono, ir užimdama tokias svarbias pareigas, net nežinojo šio fakto… todėl anuomet nusistebėjo – iš kur aš traukianti tokią informaciją ir kaip galėsianti tai įrodyti, kokius faktus pateiksianti. Ir pateikėme… su visa Ignalinos TV komanda sukūrę keliolika reportažų „Ignalinos lagaminų istorijos“. Tiesa, paskiau mūsų „lagaminų istorijos“ buvo kažkaip keistai nugvelbtos, net neprisipažįstant to, nors dauguma ignalinienčių juk ir taip suprato. 

Festivalio „Kaimynų teatrų šventės“ atidarymo metu buvo pristatytas Žilvino Bulavo sugalvotas ir surežisuotas trumpametražis muzikinis filmas „Skrybėlaitė“. Apie mergaitės Amelijos, važiuojančios traukiniu į Ignaliną, sapną. Ši idėja Žilvinui gimė dar vasarą, o IRKC direktorė Asta Sieliūnienė leido jam ir jo komandai (Raimondui Žieviui bei Aidui Dolotovui ir mažajai Amelijai) eksperimentuoti. Šis filmas – savotiškas lakmuso popierėlis. Pagal žiūrovo reakciją gali lengvai nuspėti, su kuo turi reikalų, kuo šis žmogus gyvena ir koks jo sąmoningumo lygis. Filmas – ne dinamiška kelių minčių reklama, po kurios galėtum pasakyti „vau“ ir rytoj neprisiminti, ką ten matei. Tai lyg ir paprastas, bet lėtas, gilus, prisotintas simboliais filmas, kviečiantis pabusti mus visus iš sapno (spektaklio), kuriame gyvename nesuskaičiuojamus dešimtmečius. Prisipažinsiu, mane taip pat „nunešė“ į šalį, kai pamačiau, kad mergaitė Amelija mina sulūžusį verpimo ratelį, nes sužaidė emocijos „kokia nepagarba rateliui“. Tačiau paskui suvokiau – juk tai vienas iš simbolių, rodantis, kaip mes vertiname istoriją, protėvių palikimą ir kaip savo ateitį numetam į muziejaus kampą dulkėti ir dūlėti.

Pagarba kūrėjų komandai už įdėtą didžiulį darbą. 

Festivalio uždarymas

Festivalio uždarymo akcentas – G. Mackevičiaus atminimui skirtos nominacijos „Plastiškiausias spektaklis“ įteikimas. Šį kartą nominacija iškeliavo į Rokiškį už bendrą Lietuvos, Ukrainos ir Latvijos projektą GERAI ARBA NIEKO. 

Dar vieną staigmeną savo kolektyvo narei, aktorei Rūtai Lauciuvienei pateikė Utenos kamerinio teatro režisierius Šarūnas Kunickas. Jų teatre esanti tradicija – įteikti apdovanojimą 100-ajį kartą spektaklyje vaidinusiam aktoriui. Festivalyje „Kaimynų teatrų šventė“ uteniškė R. Lauciuvienė suvaidino 100-ąjį kartą, tad akivaizdu, jog šiame festivalyje buvo labai daug išskirtinių akcentų. 

Iki kito lapkričio, mieli kaimynai!

Autorės nuotr.