Gruodžio 1-ąją, sekmadienį, žengiame į sakralų Advento laiką, kuriame, tikintieji, atsisako išorinio pasaulio skubėjimo ir chaoso, o gruodžio vakarų tyloje ir ramybėje ruošiasi artėjančiai vienai iš gražiausių metų švenčių – Jėzaus gimimui. Adventas svarbus metas šeimoms ir vienumoje gyvenantiems žmonėms, nes kiekvienas turime galimybę stabtelėti, apmąstyti, įvertinti, atsiprašyti, atleisti. Šis dvasingas laukimas – ne vien bažnyčios pozicija ir reikalavimai tikintiesiems, tai – sena lietuvių tautos tradicija, formavusi ramų ir nuoseklų pasirengimą Šv. Kalėdoms. Tai šeimų ir giminių ramaus buvimo bei kūrybingo šventinio laukimo metas. 

Kodėl šiandieną taip skubama švęsti ir Advento ramybėje linksmintis visuose įmanomuose renginiuose? Kodėl šeimose ir švietimo įstaigose vaikai ir jaunimas nemokomi elementariai laukti, ruoštis, nemokomi suprasti gyvenimo nuoseklumo, kuriame kiekvienam veiksmui skirtas savas laikas ir vieta. Juk be tikro ir visapusiško pasirengimo nebūna tikros šventės! Tai gyvenimo dėsniai. Tai kiekvieno iš mūsų dvasinės atsakomybės ir sąžinės reikalas. O žmogus – dvasinga būtybė!

Gruodis privalėtų būti mėnuo, kuriame veikia įvairios edukologinės dirbtuvės, mokomasi pinti, rišti, nerti. Mokomasi svajoti ir tylėti. Tai gerų darbų mėnuo – pagalbos senjorams, ligoniams, beglobiams gyvūnėliams. Vakarų tyloje rašomas Advento dienoraštis. Mažiau muzikos, o daugiau gilesnio buvimo su pačiu savimi, geros knygos skaitymas ar žvaigždynų stebėjimas. Gruodis unikali galimybė pasijusti dvasingu žmogumi.

 Kodėl visi triukšmingi renginiai negalimi jau po Kalėdų? Kas stumia visuomenę į beprotystės maratoną visą mėnesį ir tokiai beprotystei gaunamas palaiminimas visose valstybės institucijose, nuosavuose namuose? Kiek nereikalingų žaislų ir įvairiausių dovanų, praradusių paskirtį, jau mėtosi Kalėdų vakarą patvoriuose? Kiek nubyrėjusių eglaičių iki šventės pasiekia konteinerius? Niekas neskaičiuoja. O skubėjimas švęsti be laiko – toliau pateisinamas.

Be Advento savaičių, be nuoseklaus pasirengimo ir Kalėdų išlaukimo, ji praranda prasmę, gelmę, džiaugsmingumą. Apie tai garsiai kalba nemaža Lietuvos visuomenės dalis, bet vieno kalbėjimo nepakanka. Kokius reikalavimus privalėtų iškelti jie, kad būtų atsižvelgta, atsikvošėta nuo žiaurios realybės diktato, kurioje taip stipriai primetamas prekybininkų šėlsmas ir begalinė prieššventinių renginių rutina. Kai pavargus nuo viso pasilinksiminimo jau sėdama prie Kūčių stalo, ar mąstoma apie švento vakaro dvasią ir kam jis toks reikalingas?

Tas vakaras tampa įprasta mūsų laiko dalimi – tiesiog atsikvėpimo akimirka, nuo skubėjimo nežinia kur ir viso pieššventinio gausmo. Ar jaučiamės mes laimingi, susėdę prie stalo? 

Lietuvoje rasime dar vieną kitą draugišką šeimą, kur Advento vakarais susirenkama karpyti šiaudelių būsimai Kalėdų žvaigždei, popierinių angelų. Artimųjų rate aptariami dienos įvykiai, klausoma pasakojimų apie senelių vaikystės Kalėdas ir pasirengimą joms. Kiek neatsakingo triukšmo ir nebūtinų šventimų siūlytų aplinka, yra šeimų gebančių ir norinčių savo atžalose ugdyti pagarbą tradicijoms. Privalėtume mokyti iš tų ištikimųjų…

Apie pagarbą tradicijoms liudija daugelis vidutinio ir vyresnio amžiaus pašnekovų. Bet kas girdi apie ramų laiką mąstančią visuomenės dalį?

Dalė. Išsaugokime pagarbų švento vakaro laukimą, jo lobius ir slėpinius. Mūsų tautiškumo kloduose nuostabūs Advento ir Kalėdų papročiai. Šeimose ir mokyklose reikia rodyti kuo daugiau pozityvių pavyzdžių, kokią dvasinę naudą asmenybė randa Advento kelyje.

Nijolė. Tradicijos būtinos, ypač tada, kai dauguma lekia tekini, skuba švęsti nuo lapkričio. Turi būti bent mažuma, išlaikanti papročius. Nors tai atrodo nemadinga, pasenę.

Danutė. Advento mėnuo – tai apmąstymų ir sielos ramybės metas. Tai pokalbių su savimi laikas, kuriame be senelių tradicijų esame tuščiaviduriai, bedvasiai kažkokie… 

Milda. Advento tradicijos reikalingos. Labai sakralios ir gražios. Advento vainiko pynimas, 4 žvakių nuoseklus uždegimas, susikaupimas, apmąstymai, pasninkas, malda. Tai – amžinas ryšys su protėviais.

Valdas. Tradicijos reikalingos. Tai pagarbos tėvams ir seneliams ženklai, be kurių mūsų visų gyvenimas praranda prasmę, pamatus.

Albina. Tai sena tradicija, papročių mus mokė močiutės ir promočiutės. Gražu, kad yra tęstinumas, pagarba jų atminimui.

P. S. Tikrai gražu ir beveik šventa, kuomet lieka papročių ir tradicijų tęstinumas, kuriuo prisimename net nepažintus savo protėvius, gerbiame jų paliktus mums ženklus ir simbolius. Gerbdami praeityje gyvenusius, mokame laukti, tikėti ir viltis. Juk tik šitaip visose audrose išlieka tautos, tiek mažos, tiek didelės. Jų šaknų vėjai neišrauna.