…Gerų žodžių laikas bus pasibaigęs…

Dažnai yra kartojama, kad vienintelis tikrasis palikimas, kurį perduosime ateities kartoms, yra Lietuvos gamta. Bet taip pat yra labai svarbu palikti tikrą, neišgalvotą, neiškraipytą istoriją. Šiais metais Ignalinos miesto gimtadienio proga visi ignaliniečiai gavo išskirtinę dovaną, galinčią kur kas daugiau atskleisti, kokia buvo ir kuo gyveno Ignalina beveik prieš 90 metų. Šiuo metu visi dokumentai yra Ignalinos krašto muziejuje ir jau suskaitmeninti. Ar bus oficialus dokumentų pristatymas – nežinia, bet būdama dokumentų muziejuje atsiradimo iniciatore ir savotišku varikliuku, papasakosiu šiek tiek daug. Žinoma, negaliu žinoti ir išmanyti tiek, kiek išmano istorikai, archyvų darbuotojai, tačiau man ne vis vien mano miesto istorija ir jo ateitis, todėl informacija pateikiama bent jau mėgėjiškai. Daug yra specialistų, profesionalų, politikų ir valdininkų, kuriems išliekamąją vertę turintys dalykai paskutinėje vietoje. Ir tegul… o mes žiūrėkime, ką galime patys čia ir dabar nuveikti dėl savojo miesto. 

4-erių metų istorija

Tai nutiko 2020 m. kovo mėnesį Ignalinos TV filmavimo grupei viešint Jūratės ir Ado Čibirų sodyboje. Senienas mėgstantis Adas turėjo pasidaręs labai įdomaus plakato kopiją (žr. nuotr. 4 psl.), kuriame ignaliniečiai kviečiami nusiginkluoti. Šis plakatas nuvedė iki Andriaus Juodelio, kuris ir rado savo namo palubėje per 80 metų pragulėjusius paslėptus dokumentus. Ten įvairios šeimų kortelės, maisto talonai, pažymos, įgaliojimai, nurodymai, nukreipimai, įsakymai, liudijimai ir kiti anų laikai dokumentai lietuvių, vokiečių ir lenkų kalbomis. 

Ilgai laikėme visa tai paslaptyje, nes nežinojome, kam apie juos papasakoti, kad būtų tinkamai įvertinti. Atrodė, kad realiausia naujiena pasidalinti ir dokumentus parodyti istorija besidominčiam naujam merui Laimučiui Ragaišiui. Taip ir padarėme. Jis tikrai buvo sužavėtas ir suintriguotas, o dar ir savo senelio dokumentus rado! Už išties išskirtinę dovaną, už indėlį išsaugant Ignalinos krašto istorinį atminimą meras L. Ragaišis dėkojo A. Juodeliui. 

Visus dokumentus perdavėme Ignalinos krašto muziejui, kad būtų suinventorinti ir, A. Juodelio pageidavimu, neatlygintinai leista naudotis žmonėms. Laukėme, kada bus parengti dokumentai, kad galėtume parengti išsamų reportažą… Nutiko taip, kaip nutiko, todėl šiandien ir gimė šis pasakojimas. 

Muziejai ir archyvai

Istorinę vertę turintys daiktai įprastai saugomi muziejuose, o archyvuose – dokumentai. Daugiausia būna popieriniai, bet gali būti ir kino bei fotografuoti ar įgarsinti dokumentai. 

Vystantis technologijoms, atsirado ir elektroninių dokumentų. Dokumentų kilmė, forma, medžiaga, ant kurios jie rašyti, laikmenos kinta, bet dokumento, kaip žmonijos veiklos liudijimo prasmė išlieka. Pasak Lietuvos valstybės istorijos archyvo informacijos ir sklaidos skyriaus vedėjos, Archyvarų asociacijos valdybos pirmininkės Neringos Češkevičiūtės, archyvus nuo muziejaus skiria ir tai, kad juose saugomi ne atskiri pavieniai dokumentai-eksponatai, o įvairiais istoriniais laikotarpiais veikusių oficialių įstaigų ir institucijų, visuomeninių draugijų, įvairių konfesijų Bažnyčių ir religinių bendruomenių, gyvenusių giminių ar asmenų dokumentų kompleksai. 

Archyvų rinkiniuose gali pasitaikyti ir daiktų. Pavyzdžiui, mūsų archyve tarp dokumentų radome keletą žąsies ir gulbės plunksnų. 

Jas bylose pamiršo senieji raštininkai. Plunksnos puikiai rašo ir šiandien. Kiti pavyzdžiai – medinė lazda, draudžiamos lietuviškos knygos ir kita. Tai baudžiamosiose bylose palikti daiktiniai įrodymai! Pergamentai su spalvotomis intituliacijomis (puošnios padidintos pirmosios raidės), karališkais antspaudais vaškinėse, varinėse, paauksuotose, medinėse dėžutėse ir t. t.

Tokie eksponatai būtų garbė kiekvienam muziejui, nes yra labai vaizdingi ir labai vertingi mūsų šalies istoriją atspindintys dokumentai. 

Iš 1938–1942 Ignalinos istorijos pagal dr. P. Rutkauską 

Apie Ignalinos miestelį iki 1945 m. parašyta labai nedaug. Yra miestelio gimimo data, bet bažnyčios dokumentuose Ignalina minima daug anksčiau. Iš Aldonos Kruopytės nebaigto gyvenimo ir mokyklos metraščio „Ignalinoje…“:

„ /…/ Atvažiavome į Ignalinos stotelę (1950-ieji). Išlipome iš traukinio. Staiga mūsų akis apipylė smėlio lietus. /…/ Pirmieji įspūdžiai buvo slegiantys. Miestelis negrįstom gatvėm, siautėjo smėlio sūkuriai. Nameliai mažučiai, apšiurę, nė vieno gražesnio pastato. Nei gėlių darželių, nei gražios žalumos. Viskas man pasirodė labai apleista. Dieve mano, mąsčiau, kur aš patekau!“

Miestelis buvo visas medinis, išskyrus mūrinį 2 aukštų pastatą (Laisvės gatvėje ir dabar esantis pastatas, kuriame ir buvo rasti straipsnyje minimi istoriniai dokumentai – aut.), kuris vėliau tapo vienaukščiu ir pokaryje čia buvo įsikūrusi poliklinika (karo metais ten buvo vokiečių gestapas, po karo, išsikėlus poliklinikai, ilgai – mėsos parduotuvė – red.). Gatvės negristos, tik tarpukaryje išgristas akmenimis, vadinamu „bruku“. Strigailiškis, Budriai ir Girminiai buvo atskiri kaimai. Pradėta statyti bažnyčia, kuri vėliau tapo kultūros rūmais. 

Statant geležinkelį, 1865 m. miestelyje jau gyveno apie 80 žmonių, vietinių tik keletas. Daugumoje tai buvo geležinkelio statytojai su šeimomis, tarp jų – dauguma užsieniečiai. Vėliau į miestelį atsikėlė daug žydų, dauguma iš Palūšės. Lenkijai okupavus šį kraštą, į Ignaliną atvyko daug lenkų valdininkų, policininkų ir pasieniečių. Vėliau, kai po 1939 m. Ignalina vėl įėjo į Lietuvos sudėtį, į Ignaliną vėl atsiųsta naujų valdininkų, šį kartą lietuvių. Pastebėjau, kad daug jų buvo iš Anykščių. 1939–1948 m. iš Ignalinos į Lenkiją išvyko daug lenkų, tarp jų – daug ir lietuvių, kurių dalis save laikė lenkais, kiti bėgo nuo komunistų (kolchozų, tremties į Sibirą). Karo pradžioje buvo išvežti ir sušaudyti žydai, kurie sudarė 90 proc. visų ignaliniečių. 1942 m. Ignalinoje jų jau nebuvo. Tad pokaryje Ignalinoje gyveno dauguma naujų gyventojų, kurie buvo aplinkinių kaimų valstiečiai. Reikėjo daug geležinkeliečių, 1950 m. miestelis tapo rajono centru, atsirado daug darbo vietų.

Straipsnyje pateiksiu tik skirtingas Ignalinos gyventojų pavardes, kurie dalyvavo 1938 m. vietinės valdžios rinkimuose. Pavardės pateiktos pagal to meto rašybą. Gausiausios giminės buvo žydų: Gilinski – 33, Soloveijčik – 26, Kac – 15, Elper – 12, Icykson – 8, Šneiderovič – 8, Ejnhorn – 6 rinkėjai. Iš viso išvardinta apie 1300 Ignalinos rinkėjų pavardžių. Manau, kad pridėjus vaikus ir jaunuolius, neturinčius dar balso teisės, turėsime nemažą miestelį. 

Sąrašuose yra nurodytos ir rinkėjų profesijos. Dažniausiai tai buvo prekybininkai arba darbininkai. Žydai turėjo monopolį prekyboje, daug lietuvių ir lenkų dirbo prie geležinkelio. Retesnes pateikiame. Policininkai – Bohdanov, Brys, Ivinski, Lasota, Račycki, karininkai – Bojarski, Cejkinski, Gajevski, Kaminski, Šela, Šymkovski, rabinas Chait, viešbučio savininkas Dubinski, kirpėjai – Dvorec, Soroko, mėsininkas Einhorn, buhalteris Gavendo, kalviai – Greizo, Lajbstern, Niechviečovič, Rabinovič, Rajchel, inžinierius Jelenievski, kepėjai – Kiemeliški, Kurski, dažytojas Kryl, miškininkas Kalisievič, saldainininkas Peralmuter (tikriausiai turėjo saldainių parduotuvę), fotografas Valanis. 

1942 m. vokiečiai vykdė Lietuvos gyventojų surašymą (galvojo, kad pasiliks čia ilgam). Ignalinos gyventojų sąrašas stipriai pasikeitęs, neliko žydų, daugelio lenkų, pasitraukė partiniai aktyvistai. Su atvykusiais į miestelį naujais gyventojais, kurių dauguma buvo viengungiai, Ignalinoje rasti tik 929 gyventojai. 

Dalinuosi savo prosenelio Justino pasakojimais

Viskas prasidėjo nuo Rusijos imperijos valstybinio geležinkelio Sankt Peterburgas–Varšuva tiesimo. Šių įvykių dalyvis – mano prosenelis, ilgametis geležinkelininkas Justinas Ozarinskas (1909–1981). Nors Justinas visada laikė save ignaliniečiu, būtent dėl geležinkelio jis gimė ne Ignalinoje, o Sankt Peterburge. Jo tėvas Anupras Ozarinskas (1879–1961) su žmona Augustina (1889–1952) iš šio krašto išvyko į Sankt Peterburgą tiesti geležinkelio ir taip jau nutiko, kad Justinas ten ir gimė. Anupras su šeima ilgą laiką kėlėsi iš vienos vietos į kitą palei geležinkelį, kol vėl sugrįžo į Ignaliną ir atgulė Palūšės kapinaitėse. Čia apsistojo visam laikui. Justinas jau nuo 14 metų pradėjo dirbti geležinkelininku. Vėliau sukūrė šeimą su Elena Mačiulyte (1909–1989), iš pradžių gyveno dabartinėje Totorių gatvėje, o paskui pasistatė namus Vilkakalnyje, dabartinėje Vilniaus gatvėje, kur namas Nr. 31. Keistai dabar atrodo, bet nelankęs universitetų Justinas laisvai kalbėjo ne tik gimtąja lietuvių kalba, bet ir vokiečių, rusų ir lenkų kalbomis, o jo patirti kasdieniai išgyvenimai (kaip ir daugelio to meto žmonių) atstoja garsių filosofų ir psichologų traktatus.

Istorijos apie žmoniškumą ir santykius

Turbūt klaidinga manyti, kad kažkada buvo geriau, teisingiau, lengviau, ar priešingai – blogiau. Kiekvienam laikmečiui ir kiekvienai kartai – savi sunkumai ir savi džiaugsmai. Nežinia, kaip mes jaustumėmės, atsidūrę kitame laike ir kitoje vietoje. Galų gale tai, ką dauguma laiko kliuviniais, iš tiesų yra tikras gyvenimas.

1939 m. Justinas Ozarinskas kartu su bendradarbiu geležinkelininku Povilu Pieviškiu buvo paimti į lenkų kariuomenę. Justinui tada buvo 30 metų. Namuose liko žmona ir 3 vaikai. Kariaudami prie Varšuvos, papuolė į vokiečių nelaisvę. Tais laikais areštas buvo kiek kitoks, nei dabar. Vokiečiai tiesiog paėmė iš jų ginklus ir nurodė kryptį į Vakarus, o pavymui nepagarbiai šūktelėjo: „Raus!“

Einant, pakeliui, tokių kaip Justinas su Povilu, daugėjo ir daugėjo, galiausiai juos pasitiko užnugario policija ir pradėjo formuoti ištisas kolonas. Vieną naktį jie sustojo nakvynės šalia subombarduotos bažnyčios. Iš viso didžiulio būrio belaisvių išsiskyrė vienas žvitrių akių žydas. Kai visi sumigo, po galvomis pasidėję kelionmaišius su keliais kąsniais maisto ir kitais daiktais, prisėlinęs žydas iš Justino bandė ištraukti kelionmaišį. Kilo sumaištis, jiedu vos nesusikibo, tačiau vokiečių kareiviai suvaldė šurmulį.

Anksti rytą vokiečių karininkas visus išrikiavo, o Justinui ir belaisviui žydui liepė išeiti iš rikiuotės ir paaiškinti, kas įvyko. Vokiečių karininko būta ne tik išmintingo, bet, manau, ir teisingo žmogaus. Jis, išklausęs abi puses, liepė vienam iš sargybinių atnešti medinį baslį, o tada paaiškino: „Jūs visi esate vienodoje padėtyje, esate karo belaisviai, nesiskiriantys niekuo. Bet šis žmogus norėjo atimti paskutinį kąsnį. Kaip manot, jis gerai pasielgė? Ką dabar su juo daryti?..“ Ir tuo metu rankos mostu sargybiniui liepė paduoti tą medinį baslį Justinui. Šis sunerimo. Juk žinojo esąs stiprus vyras (nuo jaunystės iki pensijos be vargo ant vieno peties nešiodavo medinius pabėgius), tad bijojo galįs net ir užmušti žydą. Paėmęs baslį imitavo smūgį, vos paliesdamas vagį basliu ir numetė į šalį.

Vokiečių karininkas Justinui garsiai šūktelėjo: „Nein, Gustav… Nein!“

Su tais žodžiais jis liepė baslį paduoti žydui. Justinas net nespėjo suvokti, kas įvyko, kai neteko sąmonės. Pasirodo, vagis ne tik nejautė kaltės, bet dar daugiau – jis lengva ranka būtų užmušęs Justiną, vanodamas basliu, jei sargybiniai būtų nesustabdę. Vienas iš kareivių padėjo Justinui atsistoti ir, karininko nurodymu, vėl padavė tą patį baslį.

Karininkas paklausė: „Hast du verstanden, Gustav?“

Justinas tuoj pat išmetė baslį, bet sugniaužtas kumštis buvo kur kas iškalbingesnis, o smūgis, pasiekęs žydą, leido jam akimirksniu pajusti ir žemės, ir kraujo skonį vienu metu.

Visą šį gyvenimo išminties spektaklį, pamoką visiems belaisviams surengęs vokiečių karininkas jau buvo šautuvu nusitaikęs į gulintį žydą, kai iš už posūkio pasirodė kariniai automobiliai. Tą akimirką žydo gyvybė buvo išgelbėta. Turbūt tam, kad pajustų gėdą dėl savo poelgio, o gal kad bent viena nuodėme kažkas turėtų mažiau dėl to, kuris nevertas tapti nuodėmės priežastimi. Žydai buvo atskirti ir susodinti į vienus automobilius, o likusieji – į kitus.

Maždaug po mėnesio Justiną, kaip sveiką, stiprų ir darbštų bei sąžiningą lietuvį, nukreipė dirbti pas rimtą vokiečių ūkininką. Lygiai po ketverių metų Justinas grįžo į Ignaliną.

Užrašyti papildytą istoriją

Deja, turėjo mūsų senoliai Ignalinoje ir kaimynų ignaliniečių (vienas jų esą buvęs Rutkauskas), kurie be jokių skrupulų skundė kaimynus, o šiuos vežė į Sibirą. Apie tokius „pasiklydusius“ žmones galima pasakyti: „Jie esą tas kryžius, kurį teko nešti žmonėms, susidūrusiems su jais.“ Bet net ir į jų širdis kada nors Dievas atranda slaptas duris.

A. Juodelio rastų dokumentų lagamine radau ir liudijimų, kuriuose prosenelis Zarinskas (iš tikrųjų Justinas Ozarinskas) liudijo dėl kaimyno, kuris sunkiai vertėsi ir neturėjo malkų. Bėda tik ta, kad senuose dokumentuose labai daug painiavos, kurią galima atsekti tik labai atidžiai derinat faktus, mat, anuo metu buvo labai dažnai keičiamos pavardės ir tai atseki tik pagal visos šeimos narių vardus ir gimimo datas, nors ir ten esama painiavos. Štai mano proseneliai vienur surašyti kaip Zariūnai, kitur – kaip Zarinskai.

Būtų labai įdomu sudėti ir P. Rutkausko, R. Matkevičiaus, K. Čeponio ir istorinių dokumentų medžiagą ir pristatyti Ignalinos istoriją ne kaip dokumentų rinkinį (jais tik remtis reikėtų), o kaip įdomų ir intriguojantį pasakojimą, žadinantį vaizduotę, pagarbą Ignaliną kūrusiems žmonėms ir puoselėjantį meilę gimtam kraštui. 

Tekeliauja mūsų mintys į erdvę, gal kada bus išgirstos! 

Autorės ir MI archyvo nuotr.