Mūsų pėdsakai lieka įminti Žemėje. Jie šypsosi sutiktų ir nepažįstamų praeivių žvilgsniuose, žydi gėlėmis, medžiais žaliuoja, skamba tėvų kalba, atgyja senomis ir jau primirštomis protėvių melodijomis. Žemės veide niekada neišsitrina asmenybės kilnumas, pasiaukojimas, artimui išdalinta meilė. Istorijoje išnyksta daugelis neesminių dalykų, lieka tik laikui nepavaldus ir nenuginčijamas turinys. Nežinia, kaip atrodytų Paribio kraštas dabar, jei sudėtingose santvarkų kaitose nebūtų apdovanotas ypatinga asmenybių šviesa. Be mokytojų ir dvasininkų pasiaukojančio ir kantraus triūso, mes, Rytų Lietuvos gyventojai, šiandieną vargiai kalbėtume lietuviškai. Kartos keičiasi, bet niekas nedingsta. Vieni švietėjai perima kitų švietėjų nebaigtus darbus ir veikla kantriai tęsiama. Todėl nenutildamas skamba lietuviškas žodis gražiausiomis prasmėmis, įkvėpdamas ir ramindamas savuosius. Kad tik nenutrūktų, o išliktų ir tvirtėtų kartas jungianti šviesos ir tautiškumo gija. Apie istorinę švietimo ir kultūros reikšmę Paribio krašte, Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ vaidmenį įvairiuose laikmečiuose ir čia veikusių asmenybių šviesą kalbamės su ilgamete ir žinoma lietuvių kalbos mokytoja, metodininke, kraštotyrininke Nijole KERAITIENE. 

Mūsų paribio krašto gyvenimas: švietimo būklė ir kultūros raida visada priklausė nuo santvarkų ir valdžių kaitos? 

N. K. Iš tiesų Tverečiaus kraštas – amžinoji paribio žemė – unikalus tuo, kad nė vienai valdžiai nepavyko jo nutautinti. Ir nors jame, kaip savaime suprantama pakraščiams, nuo senų laikų taikiai sugyvena įvairių tautybių žmonės, lietuvybės dvasia tebėra stipri ir gyva. Kartais tenka išgirsti priekaištų, kad tverečėnų tarmėje daug slavizmų, rusiškų ar gudiškų žodžių, bet juk tai natūralu – kaimynų nepasirinksi, kai ką iš jų perimame mes, kai ką jie iš mūsų. Man, beje, dabar labiau rūpi ne skoliniai tarmėje, o pačios tarmės išlikimas: šiandien mokykloje kažin ar prireiktų abiejų rankų pirštų suskaičiuoti mokančius kalbėti tarmiškai… Štai čia ir pereiname prie mokyklos vaidmens krašte, čia būtinai turime atsigręžti į praeitį.

XIX a. pabaigoje, kai tautinio atgimimo idėjos pasiekė ir mūsų kraštą, kai po 1863 m. sukilimo Tverečiaus mokykloje mokoma tik rusų kalba, o lietuviškai draudžiama kalbėti ir per pertraukas, labai daug kas priklausė nuo to, kokią poziciją užima kunigas. Kaip rašoma B. Kviklio enciklopedijoje „Mūsų Lietuva“, „tverečiškių tautinis atgimimas prasidėjo labai anksti, žymiai anksčiau, negu kitose vietose. Lietuvybei ypač daug nusipelnė susipratę kunigai, kurių tada nebuvo daug.“ Šia prasme Tverečiui pasisekė, kai kurį laiką jame kunigavo aktyvus lietuvybės skleidėjas ir knygnešių globėjas Jonas Burba. Jo ir kelių kitų kunigų pasėti lietuvybės saugojimo daigai išliko svarbūs ir tolimesnių pervartų laikotarpiu: tiek Pirmojo pasaulinio karo sumaišty, tiek kraštą okupavus Lenkijai. Šiuo laikotarpiu itin reikšminga užduotis teko dar 1913 m. įkurtai „Ryto“ draugijai. 

2008 m. mokykla išleido knygą „Tverečiaus krašto mokyklos nuo lenkmečio iki mūsų dienų“, prisilietėte prie ypatingos grupės žmonių veiklos. Ar svarstėte, kokios asmenybės pajėgdavo atlikti sudėtingą švietėjo misiją anuomet? 

N. K. Labai džiaugiuosi, kad pavyko parengti tokią knygą, kurią sudarinėjome grupė mokyklos darbuotojų – tai ne vieno žmogaus darbas. Ypač gera, kad suspėta užrašyti prisiminimų iš daugelio žmonių, kurie per šį laiką jau iškeliavo į Anapusybę. Juk gyvoji istorija ir dėliojasi iš to, ką žmonės mena, ką papasakoja, kaip savo praėjusį gyvenimą mato. Nepretenduojame į visišką objektyvumą – prisiminimai visad subjektyvūs, tačiau jie yra savotiškas veidrodis. 

Renkant ir sisteminant medžiagą krito į akis mokytojų visuomeninis aktyvumas. Antai lenkmečiu jie – labai dažni vakarėlių, vaidinimų organizatoriai, bendruomenės švietėjai. Panašus jų vaidmuo ir vėlesniais metais – ne vienas pokario mokytojas prisimena neskaičiavęs darbo valandų, į darbą brisdavęs per purvus, kantriai mokęs ir tokius mokinius, kurie nelabai matė mokslo prasmę, o mokytojų darbą įvertino tik savo vaikų susilaukęs… O gal ir visai neįvertino.

Bet kiekviena nauja valdžia puikiai suprato, kokią įtaką gali turėti mokykla: tai ne vien herbo ar vado portreto pakeitimas klasėje. Pokariu lenkinimą pakeitė rusinimas, turėjęs atvesti į visuomenę „be tautybės“, o tiksliau – vienos tautybės. Tad mokytojai, aišku, visada buvo valdžios taikiklyje. Reikėdavo ir laviruoti, ir žmogiškumą bei tautiškumą išsaugoti. Tie, kuriems teko tokiais laikais gyventi, tai supranta, bet šiandien atsiranda daug teisėjų, besivadovaujančių visokiomis nuogirdomis ir savo susikurtu „absoliučiu teisumu.“ (Juokinga išgirsti kalbas apie tai, kad iš sovietmečio „nesusitepę“ yra tik išeiviai. Kaži kaip dabar atrodytų ir vadintųsi Lietuva, jei visi būtų pasekę jų pavyzdžiu ir emigravę?). Tad mokytojas visais laikais – ir dabar – yra po padidinamuoju stiklu. Gal dėl to mokytojų ir trūksta…

Istoriškai žvelgiant, koks „Ryto“ draugijos indėlis Rytų Lietuvos visuomenės švietimo kelyje? Koks tada privalėjo būti Mokytojas?

N. K. Kaip rašo V. Martinkėnas savo knygoje „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos“, „kovojant su visokiais būdais brukamu lenkiškumu, viena iš svarbiausių priemonių Vilniaus krašto lietuviams buvo tautinė mokykla – didžiausia tautinio susipratimo ugdytoja“. Tad 1920–1927 m. „Ryto“ draugija ir ėmėsi aktyviai kurti mokyklas. Tiesa, tai buvo nelengva, nes lenkų administracija darė įvairiausias kliūtis: mokytojai turėjo būti patvirtinti valdžios, kilnojami iš vietos į vietą, kad sunkiau būtų sukurti stiprius ryšius su vietos bendruomene, nepripažįstama jų kvalifikacija. Iki 1927 m. „Ryto“ mokyklų skaičius augo. Jau minėtoje knygoje rasime žinių apie ilgiau ar trumpiau Tverečiaus krašte vos ne kiekviename kaime veikusias mokyklas. Ir kai dėl diskriminacinės valdžios politikos mokyklos buvo uždarinėjamos, jų vietoj draugija stengėsi steigti skaityklas, kurioms iš pradžių reikėjo mažiau leidimų. Buvo dar viena įdomybė: jeigu iki mokyklos daugiau kaip trys kilometrai, galima vaikus mokyti namie, bet tik tos šeimos vaikus, kitiems negalima. Tokie mokytojai vadinosi „nuo tėvų“. Viena iš jų – tikra patriotė Melanija Pundytė iš Pivorų kaimo. Apie ją pasakoja buvusi mokinė Teodora Gedvilienė: „Mokytoja ne vienus metus klampojo po kaimų purvus ir sniego pusnis, mokė vaikus, kalbėjo su tėvais, aiškino, kad mūsų kraštas okupuotas ne amžinai, kad žiūrėtume su viltimi į ateitį.“ Apie Melaniją, kaip labai šviesią ir aktyvią asmenybę, yra užrašyta ir kitų liudijimų: jos brolis Leonas Šimonėlis pasakojo, kaip ji ruošdavo vaidinimus, eidavo „storostijon“ jiems leidimo, kaip su kitais Pivorų aktyvistais Vasario šešioliktą slapta keldavo Trispalvę. Mokytoja mirė jauna, tik trisdešimt trejų sulaukusi. Ant jos kapo Pivorų kapinėse giminių pastatytas labai prasmingas paminklas – atversta knyga. Man jis visada atrodo kaip visų „Ryto“ mokyklų mokytojų simbolinis kapas, per Vėlines su mokiniais ant jo uždegdavome žvakutę…

Dar vienas ryškaus mokytojo kaip visuomenės veikėjo pavyzdys – Hermanas Misiūnas iš Kėriškės kaimo, apie savo darbą pats papasakojęs prisiminimuose, rašytuose JAV, Los Andžele 1978 m. Jis yra dirbęs Kukutėlių ir Vosiūnų pradžios mokyklose, apie ketverto metų darbą pastarojoje pasakojo taip: čia teko ne tik vaikus mokyti, Vosiūnuose būta daug guvaus jaunimo, su kuriuo reikėjo aktyviai bendrauti. Jis artimai bendradarbiavo ir su lietuvybės puoselėtoju kunigu Vincu Miškiniu, padėjo apipavidalinti neseniai pastatytą bažnytėlę. Kaip pats rašė: „Žmonėms tekdavo pagelbėti įvairiose bėdose ir reikaluose: teko pabūti už gydytoją, pagrodavau ir vargonais, o tekdavo ir teisiniuose reikaluose patarti ar testamentus lenkiškai parašyti.“

Iš šių kelių pavyzdžių – o jų tikrai galima būtų parinkti žymiai daugiau – akivaizdu, kad „Ryto“ draugijos steigiamų ir palaikomų mokyklų mokytojai patys stengėsi būti tikrais inteligentais, vedliais. Lyderiais, su kuriais norisi veikti kartu. Jie ir jų išugdytas jaunimas liko veiklūs ir po 1938 m., kai po valdžios represijų bangos draugija buvo likviduota. Jų dėka mūsų kraštas iki šiol išliko ir lietuviškas, ir saugantis savo tradicijas. Ir – atkreipkime dėmesį – švietimas ir kultūra tuomet buvo praktiškai neatskiriami dalykai, o į kultūrinę veiklą visi jungdavosi be didelių prašymų – tiesiog tokia atmosfera buvo susikūrusi ne be švietėjų pagalbos. 

(Beje, „Ryto“ draugija, atkurta 2003 m. pabaigoje, sėkmingai veikia ir šiandien, globoja lietuviškas mokyklas Pietryčių Lietuvoje. Jau daugelį metų Didžiasalio „Ryto“ gimnazijos pirmokai Rugsėjo pirmąją gauna draugijos dovanas – kuprines su mokymo priemonėmis.).

Į ką įsiklausyti švietimo istorijos raidoje ir ką perprasti privalėtų šių dienų mokytojas ir mokinys? Ko galime mokytis iš praeities kartų?

N. K. Mokslas yra būtinybė, bet aukštasis mokslas neturėtų būti visuotinė siekiamybė, lyg ir privalomas. Šiandien žvelgiant į švietimo sistemą toks įspūdis susidaro. Mokykla turėtų labai stiprinti ryšius su vietos bendruomene, su savo aplinka, bet perpildytose didmiesčių mokyklose tai yra neįmanoma misija. Nereikia drastiškai, pasitelkus vien aritmetiką, uždarinėti kaimo mokyklų. Nereikia nuolat baksnoti į duomenis, kiek daug kainuoja ugdymas mažoje mokykloje – tai labai netoliaregiškas požiūris. Viską vertinant tik pinigais jau sužlugdyta daugybė nedidelių, bet gyvybingų miestelių – nelieka mokyklos, nelieka ir jaunų šeimų. Mokinys turi stengtis kiek galima geriau pažinti save ir savo kraštą – tam sudaromos visos galimybės. (Džiaugiuosi, kad reitingai nebeaukštins mokyklų, iš kurių daug mokinių stoja į užsienio aukštąsias. Būtų teisinga, jei kas nors paskaičiuotų, kiek tų aukštųjų absolventų grįžta į Lietuvą.)

O švietimo sistema neturėtų taip skandinti mokytojo biurokratiniame popierizme – realiame ar virtualiame, visai nesvarbu. Neturėtų jo dusinti nuolatiniais, nenutrūkstančiais įvairaus plauko mokymais ir ne visada patikrintos užsienio šalių patirties perėmimu. Prieš kurį laiką mokytojai dirbo su lozungu „Skaitymas ir rašymas per visų dalykų pamokas.“ (Ypač „aktualu“ tai, pvz., per fizinį ugdymą.) Dabar ant pjedestalo užkeltos STEAM ir STEM pamokos, kur į vieną pamoką turėtų sutilpti mokslas, technologijos, inžinerija, menai ir matematika… O ką jau kalbėti apie atnaujintas, permaišytas, be sistemos ir perimamumo principų paliktas bendrąsias programas! 

Tad peržvelgus krašto švietimo istoriją peršasi liūdnoka išvada: „Ryto“ draugijos mokytojai, kad ir kilojami iš vietos į vietą, kad ir per purvus ar pusnis braidę, jautėsi saugesni savo darbo vietose, nes jautė besąlygišką draugijos paramą. O šiandien kažin ar yra institucija, kuriai mokytojas rūpėtų nuoširdžiai, ne kaip paslaugų teikėjas, ne kaip seminaro auditorijos užpildas, ne kaip tikrinimo objektas, ne dėl varnelės ataskaitoje? 

Tokios nežinau…

Autorė dėkoja už dialogą.

Nuotraukos iš Didžiasalio „Ryto“ gimnazijos muziejaus archyvo.