2004 m. gruodžio 3-osios šiek tiek vėjuota, snieguota popietė. Apie 16 val. vadybininkas Rimas su naujo laikraščio pakais iš spaustuvės išvyksta į parduotuves. Sėdim redakcijoj susigūžę, laukiam pirmų žinių, kaip ignaliniečiai sutiks naują laikraštį. Po valandos Rimas grįžta. Jam įėjus, žvilgsniai įsminga į jį. Trumpas klausimas – na kaip? Atsakymas toks pat lakoniškas – perka… 

Tokia buvo pirmoji „Mūsų Ignalinos“ diena. O pirmasis numeris išėjo su prisvilusiu nedideliu blynu. Mat pirmajame puslapyje pradėję straipsnį apie Budrių parduotuvės apiplėšimą, užmiršome jį nukelti į kitą puslapį ir pratęsti.

Pradžia buvo sunki, netgi, sakyčiau, tam tikro lygio avantiūra. Viskas prasidėjo kaip Biblijoj – pradžioje buvo žodis! Darom laikraštį! Taip nutarėm dviese – aš ir Rimas Vilčinskas. Kišenėje – vos trys tūkstančiai litų, kai bent kiek sėkmingesniam startui pagal leidybos teoriją reikėjo nors 50 tūkstančių. Kuo ne avantiūra?! Nebuvo net kompiuterio maketavimui, todėl maketą apie mėnesį su Artūru Derviniu darėm Ignalinos televizijoje. Tuomet dalyvavome rajono savivaldybės programoje verslui remti ir už laimėtus pinigus įsigijome visą reikalingą kompiuterinę techniką. Pasijutome bajorais! Beje, redakcijoje iki šiol maketavimui naudojame tuomet įsigytą monitorių, kuris 2005 m. buvo didžiausias Ignalinoje. Dabar jis – didžiausias kūgis ant stalo, bet jis buvo pirmas ir vis dar veikiantis… 

O svarbiausia – tuomet buvo didelis noras dirbti, tobulėti, siekti, nepasiduoti. Ypač masinant kalbas, kad ilgai jie esą neišsilaikys, gal mėnesį, gal du, na pusmetį… Tai kalbėjo ir kolegos iš kito laikraščio, žinantys, kiek reikia lėšų, kad laikraštis laikytųsi ant bangos… 

Turėti liesi trys tūkstančiai greitai tirpo. Ėjo antras leidybos mėnuo, tebebuvau vienintelis laikraščio žurnalistas, dirbęs be poilsio dienų, be darbo valandų. Neužilgo iš „Ignalinos“ prisiviliojau Kęstutį Žemaitį, krūvį pasidalinome perpus. Jau lengviau. Bet slėgė lėšų trūkumas…

Tuomet Ignalinoje sutikau švenčioniškę Mildą, su kuria daug bendravome prieš tai man dirbant Švenčionyse, „Žeimenos krantų“ redaktoriumi. Klausia – kaip sekasi? Sakau, leidžiu laikraštį, norai ir energija per kraštus kūpa, o pinigų – sausa bala. Juzefo paprašyk, jis daug ką remia, – sako… 

Juzefas Fedorovičius, kilęs iš Švenčionių, nuo 1958 m. gyvenęs Anglijoje, ten turintis ne vieną gamyklą (paliko sūnums), bet apie 2000-uosius grįžęs į gimtinę. Vilniuje nupirko „Velgos“ gamyklą, ją pervežė į Švenčionėlius, gamino benzinines elektros stoteles ir dar daug ką. Jis buvo realus milijonierius. Mildai padedant, susitikome su juo tuometėje Strigailiškio „Karčmoje“. Papasakojau, ką ir kaip darau, kokios problemos. Pasibaigus kalbai, paklausė – kiek? Nedrąsu buvo sakyti itin didelį skaičių, tad sakau – na, bent dvidešimt. Kitą dieną dvidešimt tūkstančių buvo jau redakcijos sąskaitoje. Tuo šio žmogaus parama nesibaigė. Laikraštį jis rėmė tol, kol patys atsistojom ant kojų – apie pusantrų metų. Būdavo baigiasi mėnuo, buhalterė sako, trūksta 3–5 tūkstančių visiems galams užrišti. Skambinu Juzefui. Pradžioje dar išklausydavo, kodėl, kam pritrūko pinigų, vėliau, pakėlęs ragelį ir pasisveikinęs, iškart ištardavo savo firminį – kiek? Po poros valandų pinigai būdavo jau redakcijoje. Ar dabar yra tokių žmonių? Tad be pagražinimų sakau, kad šis žmogus padėjo tvirtus finansinius laikraščio pamatus. Visai svetimas, iki tol nepažintas, lenkas. Kai paklausdavau, kaip ir kada aš jam pinigus grąžinsiu, jis sakydavo: praturtėsi – atiduosi, o jei ne, tai ką iš tavęs išpeši… Dar pridursiu, kad J. Fedorovičius yra nupirkęs ir rekonstravęs (sakė, investavo milijoną litų) Jonalaukio poilsiavietę prie Dringio, norėjo čia įrengti ir golfo laukus, bet nepasisekė iš privačių žmonių supirkti reikiamą plotą žemės. Mat vieni sutiko parduoti savo žemės sklypus, kiti – ne. Jis norėjo rajone plėtoti ir avininkystę, kaip Anglijoje, su juo važinėjau po rajoną, ieškojom dar nesugriuvusių fermų, bet istorija ta pati – norint nupirkti fermą, kuri priklauso 20-čiai pajininkų, reikia, kad visi sutiktų. O kelių, žiūrėk, jau nėra – tai mirę, tai nežinia kur išvykę…

Nuo pat pradžių vyko konkurenciniai žaidimai su „Nauja vaga“. Pirmasis jos protestas mums buvo iš karto po pirmo numerio – iš kur mes žinome visus to laikraščio prenumeratorių adresus? Mat nuo pirmojo numerio rašėme, kad laikraštį gaus (ir gavo) ir visi NV prenumeratoriai. Juk savos prenumeratos dar nebuvo. Reikalas paprastas, su paštu sutarėme, kad visą 2004 m. gruodį „Mūsų Ignaliną“ laiškininkai neštų ir visiems NV prenumeratoriams. Tad mums jų adresų ir nereikėjo žinoti… 

Kai pradėjome savo laikraštį leisti nuo nulio, NV tiražas buvo 1920. Dar buvo leidžiama mano įkurta, bet vėliau atimta „Ignalina“, kurios tiražas esą buvo 1600 (tiek rašė laikraštyje), nors iš tiesų perpus ar daugiau mažesnis. Mėnesiai keitė mėnesius ir tie tiražai, kaip vanduo susisiekiančiuose induose (prisiminkite mokyklos fizikos kursą) lyginosi. Mūsų kilo aukštyn, NV leidosi žemyn. Populiarėjome! 2006 m. pavasarį tiražai susivienodino ir nuo tol mes nuolat kilome aukštyn, kitų laikraščių skaičiai smuko, kol galiausiai „Ignalina“ visai užsidarė. Po kiekvienos prenumeratos (ketvirčio, pusmečio, metinės) skelbdavome mūsų ir NV prenumeratą, tai labai pykdė NV-iečius. Kai vykdavo didelės rajono šventės, laikraštį išleisdavome su kuponais. Šventėje nusipirkus MI ir iškirpus kuponą, galima buvo laimėti įvairių prizų. Populiariausias tuomet buvo – dėžė alaus. Buvo mūsų loterijų, kuriose laimėti ir televizoriai. Prisigalvodavome ir kitų gudrybių, kaip pritraukti skaitytoją. Ne vienas jų klausė, kodėl jūs rengiate visokias akcijas, konkursus, o NV nieko nedaro. Į tai tik nusišypsodavome, nes tai buvo įvairūs konkurenciniai žaidimai, per gana trumpą laiką MI padarę populiariausiu rajono laikraščiu. Dar kiekvieną penktadienį spausdiname specialiai MI sudaromą kryžiažodį (jau paskelbti 896), o jo vienas, retkarčiais ir 2, 3, 5 sprendėjai burtų keliu laimi vertingus prizus: knygas, bilietus į koncertus, medaus stiklainius, kitokius daiktus. Taigi išdalinta jau apie tūkstantis laimėjimų… 

2006 m. į redakciją iš NV atėjo Mamertas Krapauskas, dar po dvejų metų – Lina Raginytė. 2021 m. su savo mintimis ir romantiška dvasia į redakciją atėjo Sigita Telyčėnaitė. Ne ilgai dirbo, bet savo pėdsaką paliko Paulius Gritėnas. Tai buvo jo pirmoji darbovietė. Jis iš anglų kalbos išvertė dalį „Titaniko“ enciklopedijos, kur pasakojama apie 1912 m. „Titanike“ paskendusį ignalinietį, taip pat pasakojimus apie prieškario Ignalinos ir Palūšės žydų gyvenimą. Tie laikraščio numeriai su šiais rašiniais iškeliavo net į Izraelį (Pauliaus sveikinimą laikraščiui skaitykite šiame numeryje). 

Gal trejus metus leidome priedą jaunimui „Aš jaunas“, kurį rengė Ignalinos gimnazistės. Jų buvo bent devynios. Joms taip pat laikraštis buvo tam tikras tramplinas į gyvenimą, nes vienos vėliau pasirinko studijuoti žurnalistiką, kitos kitais vieškeliais per gyvenimą nuėjo. Dabar vienos jų gyvena Berlyne, Londone, net Tailande. Kai būna Ignalinoje, užsuka ir į redakciją, pasišnekam, prisimenam…

Nuo pradžios visi netingėjome, dirbome kaip užsukti, nežiūrėdami į darbo valandas. Važinėjome po rajoną, leidome seniūnijoms skirtus priedus, „medžiojome“ įdomius žmones. Įsisukome į istorijos vandenis. Ilgai ir produktyviai su laikraščiu šiomis temomis bendradarbiavo dr. Petras Rutkauskas, pokario partizanų istorijas profesionaliai gvildena visaginietis Laimonas Abarius, vėliau mus (ar mes jį, nemenu) atrado Romutis Matkevičius (Matusas), „pavaręs“ ištisus ciklus rašinių apie rajono dvarus, kaimus, kitus istorinius nuotykius. Už šį triūsą Romutį pristatėme M. ir K. Petrauskų premijai gauti ir jis tapo jos laureatu. R. Matkevičius iki šiol yra mūsų bendradarbis, vieną jo rašinį apie buvusį Padysnio dvarą (prie Kačergiškės) spausdiname ir šiandien. Tai išliekamosios vertės rašiniai…

Nuo pat pradžių neskriaudėme ir literatų. Laikraštyje savo kūrybą spausdino apie dvi dešimtys eilėraščių autorių, daugumos kurių, deja, jau nėra tarp gyvųjų. Tai Danutė Daukšienė, Agota Ramutė Rimšelienė, Petras Panavas, Lolita Reifonaitė, Skaistė Žalnieriūnienė, Ona Černiauskaitė, V. Skudutienė, Pranas Kristanavičius, Bronė Giedraitienė, Vilhelmas Kanišauskas, Leopoldas Stanevičius. Taip pat rašė Aldona Vitėnienė, Rima Girdziušaitė, Česlava Girdziušaitė, Danutė Zikarienė, Valda Kulakauskaitė, Mamertas Papšys, Irena Veličkienė, teberašo Vilhelmina Stukienė, Liudgarda Savickaitė, Albertas Umbražiūnas, Algirdas Juodagalvis, Bronius Šablevičius ir kiti. Noveles iki šiol rašo (anksčiau jo ir eilėraščius spausdinome) Alfredas Bacys, daug kitų literatų…

Ilgus metus laikraščio ratai sukosi negirgždėdami, redakcijos darbuotojai buvo kviečiami, laukiami visuose renginiuose, seniūnijose. Ir taip penkiolika metų. Po 2019 m. savivaldos rinkimų viskas apsivertė aukštyn kojomis. Į valdžią atėję socdemai, ypač meras, visus surūšiavo į savus ir svetimus. Ketverius metus gyvenome tarsi tremtyje. Su laikraščiu buvo kategoriškai uždrausta bendrauti visos savivaldybės sistemos visiems darbuotojams. Susitinki šimtą metų pažįstamą žmogų savivaldybėje, o šis, prieš ištiesdamas ranką pasisveikinimui, apsidairydavo, ar kas nemato, kad su Baltakiu sveikinasi. Blogiausia, kad visuomenė buvo suskaldyta į, kaip kartą rašiau, rasikinius ir baltakinius. Deja, tokia iš dalies lieka iki šiol. Pažiūrėkit, kas darosi soc. tinkluose, facebookuose. Buvusio mero gerbėjai nesirinkdami žodžių puola visus kitaip manančius, skaldo, kiršina, klaidina visuomenę. Kitaip manančių buvo visąlaik, demokratinėje visuomenėje tai normalu, bet tokio pjudymo, kaip po 2019 m. ir iki dabar niekada nebuvo. Gyvenot, atsimenat… 

Išgyvenome šią tremtį. Bet kai tave nepagrįstai tampo po teismus, po etikos ir kitokias komisijas, keičiasi ir tavo retorika. Dėl jos aštrumo retkarčiais esu kalamas prie kryžiaus. Atsiprašau visų, jei kas įsižeidė dėl kartais per aštrių mano žodžių, bet toks gyvenimas. Esu išmokytas – kai puola, ginuosi, o ne bėgu. Pagaliau neskaitykit, juk nežiūrit TV laidos, kuri nepatinka, kanalą perjungiat, tai šiuo atveju puslapį perverskit. Atleiskit už šias nešventines mintis, bet pasakyti turėjau…

Per dvidešimt metų, be abejo, buvo visokiausių kuriozų, nesusipratimų, žioplų klaidų. Tai laikraščio numerio, tai savaitės dienos nepakeiti ir tuomet penktadienį antras toje savaitėje antradienis. Neklysta tik tas, kas nieko nedirba. Klaidas neretai pirmiausia pastebi akylas skaitytojas. Paskambina. Vieni juokais, kiti ir piktai priekaištauja. O vienos klaidos ir skaitytojai nepamatė. Trijuose numeriuose buvo spausdinamas didokas skelbimas, kad reikalingi tarptautinių pervežimų vairuotojai. Tik ketvirtame numeryje pamatėme, kad žodyje „tarpTautiniai“ trūksta ryškiau spausdinamos „t“ raidės (perskaitykite žodį be jos). Juokėmės iki ašarų…

Nuo laikraščio pradžios dirba tik du darbuotojai – aš ir buhalterė Tatjana. Kiti atėjo-išėjo, keitėsi, bet per 20 metų stabiliai išlaikėme 5–6 etatus. Per tą laiką redakcijoje dirbo 5 korektoriai, 7 vairuotojai, keli kiti darbuotojai. Deja, net keturis jau išlydėjome į Amžinybę. Išėjo Rimas, Gema, Mamertas, Alfonsas. Amžiną atilsį jiems…

Per dvidešimtmetį buvo tiek visko, kad į vieną rašinį nė nesutalpinsi, visko nesuminėsi, tad čia tik prisiminimų nuotrupos. Gal ir nereikia visko prisiminti, telieka istorijai. Baigdamas šią apžvalgą, nuoširdžiai už darbus, mintis, iniciatyvas, kasdienį triūsą laikraščio naudai dėkoju dabartiniams jo darbuotojams: Sigitai, Linai, Aleksandrui, Danutei, Marytei, Tatjanai didžiajai ir Tatjanai mažajai, Gintutei, taip pat nuolatiniams bendradarbiams: Dangutei, Banguoliui, Pranui, Gintautui. Taip pat Linai Kovalevskienei, kurios spausdiname daug parengtų straipsnių. Dėkoju visiems, padėjusiems ir padedantiems mums, visiems jums, mieli skaitytojai, kaskart laikraščio laukiantiems, patariantiems, giriantiems, kritikuojantiems. Tarp jūsų yra MI skaitančių nuo jo gimimo, taigi taip pat dvidešimt metų. Geras stažas. Tad visiems ištikimiems skaitytojam, visiems, kas MI užsiprenumeruos ir 2025 m., 20-osios sukakties proga gaus mūsų išleistą sieninį kalendorių. Jį padėjo išleisti rėmėja Ieva Adomavičiūtė, skyrusi visą reikalingą sumą. Ačiū jai!

LENKIUOSI, VISIEMS NUOŠIRDUS AČIŪ!

Žengiame į trečiąjį laikraščio dešimtmetį. Laikai sunkūs, neramūs, bet tegul jie visiems būna sėkmingi, sveiki, energingi. Sėkmės jums visiems, sėkmės ir mums. 

Jonas BALTAKIS 
Laikraščio steigėjas, leidėjas ir vairininkas